Donatas Dubauskas: „Dviratis gali būti menas“
Su Donatu Dubausku susitinkame išskirtinėje Vilniaus vietoje – Užupyje. Tačiau stebėtis nėra ko – „steampunk“ atstovas dažniausiai sutinkamas būtent šiame rajone, o jo dviratis – turbūt žinomiausias ir išskirtiniausias sostinėje. Nusprendėme išsiaiškinti, kokias funkcijas ir formas gali turėti visiems puikiai žinoma transporto priemonė – dviratis.
Sutartu laiku į Užupio kavinę atvyksta tvirto stoto vyras – jo pasirodymas sukelia šiokį tokį šurmulį, aplinkiniai dairosi ir šypsosi – ant „penny farthing“ stiliaus dviračio atvyko Donatas. Jis atremia dviratį į sieną ir, kaip sako pats menininkas, palieka dviratį gyventi savo atskirą gyvenimą.
„Norėjau turėti transporto priemonę ir nusprendžiau, jog tai turi būti dviratis. Man patinka važinėti dviračiu, tai lengva transporto priemonė, be to – su ja visur gali nuvažiuoti. Kadangi domiuosi „steampunk‘u“ ir XIX amžiumi, kilo mintis turėti „penny farthing“ stiliaus dviratį. Žinoma, Vilnius – kalvotas miestas ir turi specifines gatves, tad originalaus dydžio dviratis, kurio priekinis ratas siektų petį, būtų pavojingas mano sveikatai. Dviračio, kaip sakoma, neišradinėjau – pradėjus paieškas, radau įvairių variantų ir vienas tokių buvo tokio tipo dviratis, kokį turiu aš“ , – pasakoja Donatas.
Vyras prisimena, jog tokį dviratį buvo galima įsigyti, tačiau parduodamų dviračių metalas – plonas ir nepatikimas. Kadangi menininkas daug ką gaminasi pats, pavyzdžiui, aksesuarus, interjero puošmenas ir pan., nusprendė priimti iššūkį ir dviračio nepirkti. Donatas savo dviratį... pasidarė.
Užsisakius pavienes dalis, sėdinę, priekinį ratą ir kt., prasidėjo suvirinimo darbai, po kurių sekė dailinimas – pakabinta senovinė gertuvė, dviračio rėmas apsiūtas oda ir dekoruotas metalinėmis detalėmis. Tiesa, pirmųjų išriedėjimų į gatves metu, dviratis ne kartą lūžo, tačiau menininkas nepasidavė ir toliau tobulino savo dirbinį iki varianto, kurį matote prieš savo akis.
„Tai ekologiška. Juk iš penkių sulūžusių daiktų galima pasidaryti vieną veikiantį. Manau, kad taip prisidedama prie švaros. Taip elgiuosi ir sąmoningai, ir nesąmoningai – natūraliai. Rūšiuoju šiukšles, jeigu pamatau gatvėje numestą šiukšlę – pakeliu. Tokiais darbais kaip šis dviratis noriu įkvėpti žmones. Juk didžiąją dalį daiktų galima pasigaminti pačiam – rodykime pavyzdį, kad nebūtina viską pirkti, galima pasidaryti ir rasti žmonių, kurie padės.“ – patirtimi dalijasi menininkas.
„Dviratį turiu maždaug 8 metus. Nuolat jį puošiu ir atnaujinu, tačiau būtina gerai apgalvoti, kad transporto priemonė neatrodytų kaip kičas. Pamenate, kuomet gatvėse riedėjo žiguliukai, moskvičiai? Žmonės juos puošdavo lipdukais, ant pavarų svirties galėdavai pamatyti rožės dekoraciją, ant vairo – kailiuką, o langai būdavo nupuošti kvarbatkėlėmis. Tai buvo gražu, tai buvo puošyba. Vėliau transporto priemonės virto peleninėmis“, – dėsto Donatas.
Turbūt daugelis, pamatę Donatą, važiuojantį savo dviračiu, pagalvoja, kaip tai įmanoma? Netradicinis dviratis priekyje turi 92 cm aukščio ratą, o gale – gerokai mažesnį. Vairas yra gana arti, o pedalai – ant didžiojo rato. Čia nerasite grandinės – dviratis neturi laisvos pavaros, tad pedalai visą laiką minami, o stabdant prireikia nemažai kojų jėgos. Kaip sako Donatas – tai ne tinginių dviratis. Tačiau šie, iš pažiūros galimi nepatogumai, nesutrukdo menininkui beveik 10 metų Vilniuje važinėti šia transporto priemone. Vyras teigia, jog keblumų nekyla – dviratis manevringas, galima greitai judėti tarp objektų, didelis pasukamumas. Svarbiausia – stebėti kelią – iššokusi senamiesčio plytelė kelionę gali apkartinti.
Donatas jau sukūrė keturis tokius dviračius ir teigia, jog norintys riedėti išskirtinai – gali užsisakyti pas jį „penny farthing“ stiliaus dviratį. „Kuo daugiau margumo gyvenime – tuo smagiau. Negalima atsisakyti savo individualybės. O dviratis – irgi gali būti menas. Tai parodo ir rugpjūčio 18 d. vyksiančio „IKI Velomaratono“ dalyviai, pretenduojantys į stilingiausiojo titulą – kasmet matome, kaip nemažai daliai žmonių važiavimas maratone tampa saviraiška bei galimybe originaliai pateikti savo idėjas, požiūrį į dviratį.“
Pasakodamas apie važinėjimą mieste, Donatas sako esantis pavyzdingas dviratininkas: „Nesimaišau kitiems. Dviratį per perėją persivedu, o ne važiuoju. Dėl savęs ir kitų laikausi kelių eismo taisyklių, juk negalima savimi apsunkinti kitų žmonių gyvenimą. Greitis ir nesąmoningas vairavimas gali sukelti neigiamų pasekmių. Gatvėse turime vaikų, pagyvenusių žmonių, kurie gali nespėti pasitraukti. Reikia būti kantriam ir važiuoti atsižvelgiant į aplinkybes, nekeliant chaoso ir nesužeidžiant nei kitų, nei savęs. Atsakomybės jausmas čia suveikia. Nesu pavyzdys kitiems, bet stengiuosi pats sau pavyzdžiu būti. Kad niekas „nevelniuotų“ manęs.“
Vyras pasakoja, jog labiausiai jam patinka važinėti senamiesčiu, ypač – vakarais. Taip pat mėgsta riedėti Žvėryne, Vingio parke: „Aš su savo dviračiu ilsiuosi ir gaudau gyvenimo malonumą. Aš niekur neskubu, man nereikia važinėti greitai. Aš tiesiog mėgaujuosi važiavimu. Tai džiugesys. Dviratis yra dviratis. Važiuoji ir gaudai kaifą.“