Donatas Katkus su humoru kritikuoja jaunesnį sūnų: „Mykolas atrodo tarsi pagalį prarijęs“

Daugiau nei prieš metus tapote savo įkurto orkestro garbės dirigentu. Kodėl?

Pasikeitusi orkestro vadovybė ieškojo man funkcijos ir pavadinimo, kad galėtų išlaikyti mane kaip tam tikrą simbolį. Žiūriu, parašyta, kad esu garbės dirigentas. Nors man garbės netrūksta.

Ar po tuo slepiasi kokia nors nuoskauda?

Oi, ne! Šiam žingsniui ruošiausi daugiau nei metus, nes jaučiausi labai pavargęs. Dvejus metus mačiau, kad nebegaliu dirbti, repeticijos praeidavo neįdomiai, norėdavosi jas greičiau baigti – orkestras tą irgi jautė. Supratau, kad būdamas 75-erių daugiau karjeros nebedarysiu. Visuomet reikia labai gražiai pasitraukti, turėti drąsos palikti, kas per visą gyvenimą užgyventa, ir tvirtai išeiti. Visiškai neišėjau, bet atidaviau orkestrą jaunam, talentingam dirigentui, muzikantui ir padoriam žmogui. Esu labai laimingas, kad ryžausi tokiam žingsniui. Kai kurias programas vis dar rengiu, diriguoju, bet nusimečiau nuo pečių siaubingą naštą.

Nors prieš ketvirtį amžiaus dar grojote altu, ilgus metus buvote Vilniaus kvarteto narys, iš jo išėjęs įkūrėte kamerinį orkestrą ir daugeliui netikėtai tapote dirigentu?

Taip susiklostė: chebra susimetė pagroti viename koncerte, pasikvietė mane, kad pakonsultuočiau. Paaiškėjo, kad orkestrantai pripratę prie lazdos ir kad jiems kas nors mosuotų – paprašė, kad pamuščiau ritmą. Kai pamačiau, kad gerai einasi, nebepaleidau ne tik lazdos, bet ir pačios idėjos – autentiškai atlikti baroko muziką. Ją pirmiausia ir pradėjome groti. Iš kitos pusės, esu lietuvių kompozitorių kūrybos fanas. Man norisi groti Kutavičių, Balakauską ir kitus.

Visada laikiausi orkestro įsikabinęs dantimis. Bet to, ką išgyvenau bendraudamas su savivaldybe ir jos politikais, nelinkėčiau net pikčiausiam priešui. Politikai yra didžiausi Lietuvos kultūros kenkėjai. Bėda, kad, nepaisydami to, labai daug žmonių gyvena dėl meno. Man pavyko įteisinti Šv. Kristoforo orkestrą kaip Vilniaus miesto kolektyvą. Bet labai daug laiko, užuot studijavęs partitūras, praleisdavau sėdėdamas savivaldybėje prie buhalterijos durų.

Ar dabartinis gyvenimo etapas jums įdomus?

Labai svarbus dalykas, kurį moka moterys, bet dažnai nesugeba vyrai, – atsitraukti nuo savo profesijos ir pradėti gyventi sau. Mano žmona taip sako. Tapusi pensininke ji tuoj pat įstojo į Trečiojo amžiaus universitetą studijuoti prancūzų kalbos, laksto po muziejus, parodas, važiuoja visur, kur tik įmanoma.

O jūs ką veikiate?

Rašau. Ką tik su kolektyvu išleidome knygą „Metraštis: 25-eri Šv. Kristoforo kamerinio orkestro metai“. Čia surašyta, kur ir ką grojome, kas koncertavo, visos programos, kurias atlikome.

Kas ją skaitys?

Daugybės dalykų nereikia skaityti. Aš, pavyzdžiui, neseniai nusipirkau knygą apie Lietuvos dvarus po 1863 metų sukilimo. Specifinė knyga, skirta siauram žmonių ratui. Tai nėra popsas. Ir nereikia dėl to sukti galvos, nes tai mūsų kultūros istorija, kuri turi būti paskelbta. Mano žmona parašė Anglų filologijos katedros istoriją, kai ten dirbo. Aš pradėjau rašyti prisiminimus, nunešiau leidyklai parodyti, tai dabar galvoja, ką su jais daryti, nes ten papasakota viskas, kaip iš tikrųjų buvo. Per savo gyvenimą šitiek talentingiausių žmonių sutikau, daugelis jų jau užmiršti, kai kurių tik pavardė ant kapo likusi. Noriu rašyti apie kitus.

Jūsų turbūt labai gera atmintis?

Suprantate, prisiminimai – ne disertacija. Tai įspūdis, kuris išnyra tavo galvoje. Ir jis turi būti fiksuojamas.

Jūsų sūnūs ir anūkai domisi šeimos istorija?

Kol kas mažokai. Laurynas daugiau savo prisiminimus fiksuoja. Kadangi dar gyveno sovietų laikais, jo arkliukas – atskleisti, kaip tada viskas atrodė. Nors 1991 metais, kai prasidėjo visai kiti dalykai, jam buvo tik aštuoniolika. Aišku, mokykliniai įspūdžiai išlieka ryškūs – jis netgi išleido knygą „Sklepas ir kitos esė“. Gražiai aprašo: kokia muzika skambėdavo, kaip jie elgėsi, kaip mušdavosi su rusiukais, kai kurie dalykai apie literatūrą apskritai neblogi. Mano sūnus – labai talentingas literatūros vertintojas.

O kaip vertinate jaunesniojo sūnaus, viešųjų ryšių specialisto Mykolo Katkaus, dainavimą ir kūrybą grupėje „The Station“?

Visame mūsų popse nėra profesionalų. Tiesiog vienas turi daugiau talento, kitas – mažiau. Profesionalas vienodai gerai gali atlikti ir barokinius, ir moderniausius kūrinius. O popsas – tai menas, kuris sklando ore. Kaip ir liaudies dainos – vieni kaime labai gražiai dainuodavo, kiti šiaip sau. Mes juokiamės, kai kas nors pradeda aiškinti, jog tas nusiplagijavo nuo to, o anas – nuo ano. Nes visos tos melodijos yra muzikos klišės! Amerikoje, kur labai didelė atranka, prasimuša tikrai talentingi žmonės. Jų talentas – individualybės išlaikymas, sugebėjimas pasakyti savaip. Pasakyti gali, ką tik nori. O pas mus daug beždžioniavimo. Mykolas yra neblogas poetas ir pasirinko gerą stilių – roką, kuris leidžia labai daug, turi aiškų ritmą. Be to, šešerius metus mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir turi absoliučią klausią – girdi viską ir švariai dainuoja. Antras jo kompaktas, mano galva, geresnis. Tik scenoje Mykolas atrodo tarsi pagalį prarijęs – trūksta plastikos.

Jūsų žmona yra sakiusi, kad Donatui Katkui visą gyvenimą svarbiausia buvo muzika, antroje vietoje – draugai ir gal tik trečioje – šeima. Gal dabar tas eiliškumas pasikeitė?

Aš jai tą dar priminsiu... Be abejo, man visada svarbiausia atrodė karjera. Vilniaus kvartete grojau 29 metus, tad dabar rašau apie tai, ką ir kur su šiuo kolektyvu grojome. Košmaras, kiek koncertuodavome. Išvažiuodavome kokioms trims savaitėms į Rusiją – tai kur jau čia šeima rūpės. Muzika man iš tiesų labai svarbi. Negaliu ant jos nusispjauti vien dėl to, kad daug kas jau praėjo. Dabar tik stebiu, kaip kiti kaunasi dėl pripažinimo, – taip norisi jiems pasakyti, kaip visa tai nesvarbu. Svarbiausia – kompetencija, o ne tai, tave pripažįsta ar nepripažįsta. Turi padaryti ką nors, kas yra realu. O visa kita praeina. Mūsų pokalbis irgi praeis. Ir liks tik prisiminimas.