Donatas Montvydas – apie griežtą auklėjimą, tobulumo paieškas ir flirtą su gerbėjomis
Koncerto afišoje, iš kurios jausmingai žvelgia, Donato Montvydo (34) kaktą vagoja raukšlė. Sakykime, nuo juoko – juk kas jau kas, o Donatas tikrai gali džiaugtis jaunatviška išvaizda ir jos neliečiančiomis laiko grimasomis. „Ir visgi man jau trisdešimt ketveri, – susimąsto. – Nebesu berniukas – esu vyras, kaip sakoma, su patirtimi.“ Gyvenimo pamokų dainininko kelyje prisikaupė nemažai: ir tų, kurias išmoko, ir tų, iš kurių mielai būtų pabėgęs.
Didžiuliame koncerte, kuris laukia „Žalgirio“ arenoje gruodžio 27-ąją, pristatysi savo ką tik išleistą albumą „1987“. Tai tavo gimimo metai: lyg ir per anksti retrospektyvoms, kai esi vos 34-erių, bet reikia pripažinti – net ir tokio jauno amžiaus būdamas sugebėjai nueiti ilgą kelią.
Ir tikiuosi toliau juo eiti. Sutrikdyti galėtų nebent sveikata: nesu toks paliegęs, kad dėl ko nors skųsčiausi, bet kai aplink tiek visko vyksta – vis pamąstau, jog tai gali ir manęs neaplenkti. Anądien įsijungiau žinias ir ekrane išvydau kapines, o fone skambėjo tragiškas balsas: „Tiek, kiek šiandien žmonių susirgo koronavirusu, šiose kapinėse netilptų...“ Išjungiau. Aš myliu gyvenimą, būtų apmaudu iš jo pasitraukti. Kai jauni žmonės išeina anapus, labai gaila: juk tiek daug gražių dalykų, tiek tikrojo suvokimo ateina tik su amžiumi, o jie nespėjo to patirti.
Iš šalies atrodai labai geras, gal net per geras. Tai, ką žmonija įvardija kaip nuodėmes, tavyje tarsi neužsilaiko. Kas tai lemia? Vidinė jėga? Tėvų auklėjimas? Savęs varžymas?
Turiu pripažinti: aš nuolat laikausi didžiulės savikontrolės. Iš kur tai atėjo? Be abejo, iš vaikystės: gerai kontroliuojama mano asmenybė yra griežto auklėjimo ir vaikystėje įgytų kompleksų mišinys. Savikontrolė, beje, nėra blogai: ji padeda nesikarščiuoti, prieš ką nors padarant suskaičiuoti iki penkių. Ir verčia jausti atsakomybę kitam žmogui. Dėl to atsakingumo iš manęs vaikystėje šaipydavosi: ai, sakydavo, dar mažas, nieko nesupranti...
Dabar jau nebesako?
Pats norėjau, kad laikui bėgant ta savybė nepasimestų. Pagarba žmogui man iki šiol yra aukščiau meilės – net kalbant apie santykius su žmona. Mudu išgyvenome visus klasikinius etapus: iš pradžių buvo aistra, paskui ji atlėgo, pavirto į kitus dalykus... Bet metams bėgant tikrai sugebėjome nepamesti pagarbos vienas kitam.