Tavo metų koncertas – jau čia pat, telefonas vis netyla, baigiamųjų reikalų turbūt milijonas... Jautiesi plėšomas į gabalus?
Kartais tikrai taip pasijuntu – bet tada prisimenu, kad darau tai, ką labai mėgstu, su profesionalais, kuriais pasitikiu. Šįkart scenoje sukursime amfiteatro įvaizdį: visi padaliniai suka galvas, kaip sumanymą įgyvendinti, o man tai kelia šypseną. Esu maksimalistas, nieko nemoku daryti puse kojos. Jei neišspaudžiu iš savęs visko, ką galiu, nemiegu naktimis – tokia mano prigimtis. Todėl nuolat siekiu maksimumo: spaudimas vyksta ne iš noro pasirodyti geresniam už kitus, bet privesti save iki ribos, pajusti naujų potyrių. Sutinku su teiginiu, kad sėkmės atveju nieko neišmoksti. Tik klysdamas ir patirdamas nesėkmių augi ir labiau save pažįsti.
Galima pamanyti, kad gyvenime darai klaidas vieną po kitos ir tau labai nesiseka... Nė velnio.
Suprantu, kad gali egzistuoti gana paviršutiniškas šios profesijos įvaizdis – tokį suformuoja viešoji erdvė ir žmonės už jos. Iš šalies mano veikla galbūt atrodo lengvai įgyvendinama, vykstanti kone savaime, bet iš tiesų šou verslo virtuvė sudėtinga: projektams paaukoti ilgi mėnesiai, sveikatos resursai, nemiga, didžiulis nerimas... Kaip vadovaujantis asmuo noriu sujungti mane supančius žmones, o tai kainuoja. Dažnai tenka eiti prieš savo principus, o save laužyti skauda. Bet kad medis užaugtų aukštesnis, kartais reikia nulaužti pavienes šakas.
Po skyrybų praėjo beveik metai. Gal jau galėtum pasakyti, kodėl jūs išsiskyrėte?
Su antrąja puse esame