Donato ir Veronikos Montvydų dukra Adelė – pirmokė: lankys privačią humanistinę mokyklą
Dainininko Donato Montvydo ir jo žmonos Veronikos Montvydienės gyvenime Rugsėjo pirmoji nuo šiol bus ypatinga diena – šiemet pirmąją klasę lankyti pradėjo judviejų dukra Adelė, spalį švęsianti septintąjį gimtadienį.
Veronika pasakoja, kad dukrai mokyklą rinko daug ką apgalvodama, pasidomėjusi įvairiais atsiliepimais ir rekomendacijomis. Galiausiai šeima nusprendė ir jau pernai Adelę išleido į Vilniaus humanistinę privačią mokyklą – į paruošiamąją klasę.
„Paruošiamoji klasė mums buvo tarsi pasibandymas – įsitikinome, kad viskas tinka, požiūriai sutampa, vaikas jaučiasi gerai. Buvome prisiklausę mitų, kad jeigu jau mokykla turi kažkokią kryptį, kaip antai mūsų atveju – humanistinė mokykla – tai joje gali būti žemesnis mokymosi lygis. Įsitikinome, kad tai – netiesa. Ugdymas aukšto lygio, vaikui sistema tiko ir patiko. Adelė apskirtai yra toks vaikas, kuris tikrai iškart pasakytų, jeigu mokykloje kažkas būtų blogai, nepatiktų ar netiktų, todėl esu rami, kad viskas ir toliau bus gerai“, – sakė Žmonės.lt kalbinta Veronika.
Dėl COVID-19 rugsėjo pirmosios šventė buvo šiek tiek neįprasta, mat vienu metu nesusirinko visi mokyklos auklėtiniai ir mokytojai – klasėms buvo paskirtas konkretus laikas, taigi mokiniai į šventę rinkosi tik su savo klasiokais ir mokytojais. Veronika priduria, kad labiausiai Adelei imponuoja turbūt ne pati rugsėjo pirmosios šventė, o galimybė po vasaros atostogų vėl susitikti su draugais.
„Mes, suaugusieji, puikiai žinome, kas yra ta rugsėjo pirmoji ir kaip ji pakeičia gyvenimą. Patys pirmokėliai, mano nuomone, iki galo dar to tikrai nesupranta (juokiasi). Tėvams tai irgi labai didelis pokytis – vesti į darželį ar į mokyklą yra didžiulis skirtumas. Būtent dėl šios priežasties paruošiamąją klasę mes pasirinkome lankyti jau nebe darželyje, o mokykloje – manau, kad šis sprendimas geras tuo, jog išeina mažesnis pokytis: ne iš darželio žaislų iškart į mokyklos suolą, o jau apturėjus vienerius metus tam ruošiantis“, – svarsto V.Montvydienė.
+2Svarbiausia – laikas kartu
Paklausta, ar būsimai pirmokei šia proga kažką dovanos, Veronika teigė, kad dovanomis jų šeimoje nepiktnaudžiaujama, todėl ir šia proga dovana bus tiesiog laikas kartu.
„Šiuolaikinius vaikus daiktais nustebinti jau tampa sunku, be to, stengiamės progų daiktais neįprasminti, o mokyti džiaugtis nematerialiais dalykais. Vartotojiškumas ir taip dabar labai gajus, vaikams stengiamės rodyti kitokį pavyzdį“, – šypteli pašnekovė.
Taigi po ceremonijos mokykloje Montvydai dieną leis visi kartu – planuoja susitikti su giminaičiais, pasidalinti įspūdžiais, skaniai papietauti.
Paklausta apie savo pačios rugsėjo 1-osios prisiminimus, Veronika nedaugžodžiavo: ši šventė jai asmeniškai nebuvo nei labai laukiama, nei mėgiama, tad ir nostalgijos nekelianti.
„Pačių pirmųjų rugsėjo pirmosios švenčių net neatsimenu, o iš vėliau išlikęs prisiminimas apie masę žmonių, lengvą chaosą... Su broliu lankėme skirtingas mokyklas, gyvenome netoli jų, tad ši šventė mums praeidavo gana savarankiškai“, – pasakoja ji.
Mokslas nuotoliniu būdu negąsdina
Ar Montvydai nebijo, kad dėl COVID-19 pandemijos gali būti paskelbtas antras karantinas ir mokytis pirmokei teks iš namų?
„Mums tai nebus naujiena – paruošiamojoje klasėje Adelė turėjo griežtą grafiką. Kai kurie vaikai jos klasėje jau perskaitė po kelis tomus Hario Poterio, tad akademinis lygis – išties aukštas. Per karantiną turėjau progą pamatyti, kaip dirba mokytojai, kaip vyksta ugdymas. Šia galimybe džiaugiuosi, viską pamačiau tarsi „iš vidaus“, tad jeigu vėl reikės namuose nuotoliniu būdu mokytis – nematau tame didelės problemos. Sunkiau tikriausiai yra vyresnių klasių moksleiviams ir jų tėvams“, – svarsto V.Montvydienė.
Moteris džiaugiasi, kad Adelė noriai mokosi bei į mokslus žiūri atsakingai, tad pamokai trunkant 45 minutes ji sakosi turinti laiko sau, mat mergaitė dirba savarankiškai.
„O tai, kad vis tiek kažkiek reikia vaikui padėti, patarti ar kartu papildomai pasimokyti – man atrodo labai normalu, juk jeigu turi vaikų, turi ir galėti skirti jiems dėmesio, ar ne?“ – neabejoja pašnekovė.
Paklausta, ar tėtis prisideda prie dukros ugdymo, Veronika šypsosi: „Tiesą sakant, mūsų tėtis labiau įsigilinęs į savo meną, tad tiesiog pasitiki manimi ir mano sprendimais. Jis mato, kiek aš gilinuosi į vaikų reikalus ir, manau, jam nekyla jokių abejonių, kad kažkas bus neatlikta ar nesužiūrėta.“
