Rašytoja Dorothy Koomson: „Iki šiol, nuėjusi į knygyną ir pamačiusi savo pavardę, džiaugiuosi kaip vaikas“
Triukšmingoje Vilniaus knygų mugės minioje ji iškart išsiskiria iš kitų. Šviesi rožėmis marginta suknelė patrauklia iškirpte, baltas blizgantis bolero, juodi auliniai batai – ir dideli sidabriniai žiedai ausyse, su kuriais britų rašytoja Dorothy Koomson (42) beveik niekada nesiskiria. Moteriškumo stygiaus niekaip neprikiši. Juo dvelkia ir septyni į lietuvių kalbą išversti jos romanai – emociniai trileriai, kuriuose svarbiausias vaidmuo tenka ne nusikaltimams, o žmonių santykiams ir jausmams.
„Visuomet mylėjau žmones. Jie kalba viena, daro kita, galvoja trečia... Todėl ir nusprendžiau studijuoti psichologiją – kad tai išsiaiškinčiau. Ir nors ne viską supratau, žavėjimasis žmonėmis niekada nenuslopo“, – šypsosi Dorothy. Prabangiame viešbutyje ant stalo aušta puodelis mėtų arbatos („Kažin kodėl ne visuose restoranuose galima gauti mėtų arbatos?.. Juk ji tokia skani“), po kelių valandų laukia skrydis namo, į Angliją. „Gėda prisipažinti, bet aš iki šiol bijau lėktuvų, – tarška ji. – Kažkada esu gyvenusi Australijoje: kelis kartus per metus tekdavo skraidyti į Europą ir atgal, lėktuvuose kaskart praleisdavau kone parą... Dabar net negalėčiau to įsivaizduoti!“
Visai nenustebau išgirdusi, kad esate kilusi iš didelės šeimos. Augant su broliais ir seserimis, natūraliai tampama žmogiškųjų santykių ekspertu?
Išleisti knygą buvo didžiausia mano svajonė... Bet turėjo praeiti dvidešimt metų, kol ji pagaliau išsipildė.
Turbūt (juokiasi). Šeimoje mes augome keturiese. Mano tėvai – paprasti žmonės: mama dirbo medicinos slaugytoja, tėtis BBC redakcijoje išnešiodavo paštą. Nebuvome pasiturintys: ilgai net televizoriaus neturėjome. Turbūt todėl dabar jis man toks svarbus, kad negaliu nuo jo atsiplėšti... Iš brolių ir seserų daug ko išmokau, bet visgi daugiausia sužinojau iš knygų. Vaikystėje labai daug skaičiau, o paauglystėje šovė mintis, kad ir pati galėčiau šį tą parašyti. Nuo to laiko ji manęs neapleidžia.
Kiek metų jums buvo, kai parašėte savo pirmąjį kūrinį?
Trylika. Apsakymas vadinosi „Plonytė linija tarp meilės ir neapykantos“ – dabar tai atrodo banalu, bet anuomet juo labai didžiavausi. Pati skaičiau ne tik grožinę literatūrą, bet ir kūrybinio rašymo vadovėlius: iš jų išmokau, kad knyga skaitytoją turi užkabinti pirmuosiuose trijuose puslapiuose. Užaugusi svajojau tapti žurnalo redaktore. Baigusi vienuolyno mergaičių mokyklą, įstojau į Lidso universitetą studijuoti psichologijos, vėliau Londono universitete baigiau žurnalistikos magistrantūrą.
Taigi dabar esate tikra gyvenimiškų istorijų rašymo profesionalė...
Tikiuosi (šypteli). Studijų metais atlikau praktiką Lidso filmų festivalyje – toji fantastiška patirtis vėliau nugulė į romaną „Šokoladinis pabėgimas“. Studijuojant man teko išbandyti daugybę įvairiausių darbų: esu dirbusi fabrike, architekto kontoroje, įdarbinimo agentūroje, teisininkų kontoroje... Baisiausia patirtis buvo darbas banke: mano pareiga buvo kartą per dieną visiems išvirti arbatos. Atrodė, pasaulis apsivers, jei pavėluosiu nors sekundę!.. Kai kurios mano darbo patirtys atsikartojo romanuose – pasirodo, rašytojui naudinga išbandyti daug darbų.
Baigusi studijas, rašiau įvairiems laikraščiams ir žurnalams: iš pradžių buvau laisvai samdoma žurnalistė, vėliau gavau redaktorės etatą. O vakarais namie rašydavau trumpus apsakymus ir vis bandydavau sukurti romaną. Išleisti knygą buvo didžiausia mano svajonė... Bet turėjo praeiti dvidešimt metų, kol ji pagaliau išsipildė.
Dabar esu išleidusi jau devynias knygas, bet iki šiol, nuėjusi į knygyną ir pamačiusi savo pavardę, džiaugiuosi kaip vaikas...
Ilgas kelias...
Netrumpas. Pamenu, sykį nuvažiavau aplankyti draugės – vyresnės už mane ir turinčios porą vaikų. Vakare mudvi nuėjome į klubą, ir niekaip nesilioviau stebėtis: vyrai ignoravo mane, bet prie jos lipo kaip musės, vaišino, pirko gėrimus... Taip gimė mintis parašyti knygą „Kupidono efektas“. Grįžusi į Londoną, parašiau iškart tris skyrius. Nusiunčiau juos leidyklų agentams, kurių adresus radau telefonų knygoje, bet jie visi atmetė pasiūlymą. Užsispyriau atlikti darbą iki galo, taigi užbaigiau tą romaną ir vėl jiems nusiunčiau, bet jie vėl jį atmetė. Tada nusprendžiau kreiptis tiesiai į leidėją. Vieną rytą gulėjau lovoje ir svarsčiau: „Kažkas turi atsiųsti man ženklą. Dievas, visata, nesvarbu kas, – kažkas turi atsiųsti ženklą, kuris mane įkvėptų nemesti šito užsiėmimo.“ Ir į duris paskambino paštininkas – jis atnešė laišką, informuojantį, jog mano knyga bus išleista. Mano svajonė išsipildė. Tai nutiko prieš dvylika metų.
Tiesą sakant, toji pirmoji knyga visiškai nebuvo sėkminga. Dėmesio nesulaukė ir antroji. Bet aš dėl to nesiroviau plaukų: sėkmė man asocijuojasi ne su pinigais ar šlove. Užbaigti romaną, išleisti jį, matyti knygų lentynoje savo pavardę – visa tai buvo fantastiška, ir man to beveik pakako. Dabar esu išleidusi jau devynias knygas, bet iki šiol, nuėjusi į knygyną ir pamačiusi savo pavardę, džiaugiuosi kaip vaikas...
Galiausiai visgi pagavote sėkmę už uodegos?
Kai leidėjui nusiunčiau trečiąjį savo romaną „Mano geriausios draugės dukra“, jis jį atmetė – nors jau buvau garbinga dviejų knygų autorė!.. Tačiau atsirado žmogus, kuris ryžosi surizikuoti. Knyga buvo išleista, ir ji sulaukė didžiulės sėkmės. Daugybė žmonių puolė klausinėti, ar tai tikra istorija... O aš tiesiog pagalvojau: kas būtų, jei mano bičiulei kažkas nutiktų? Kaip aš elgčiausi? Apsiimčiau auginti jos vaiką? Parsivežčiau jį į savo mažytį butą, į savo puikų nerūpestingą vienišės gyvenimą?.. Taip ir išsivystė istorija.
Kada galėjote mesti samdomą darbą ir atsidėti vien rašymui?
Kai buvo išleista ketvirtoji knyga. Man visada reikėjo pačiai save išsilaikyti – neturėjau draugo ar vyro, kuris manimi pasirūpintų, o tėvai tikrai negalėjo manęs remti, todėl visuomet privalėjau dirbti. Mesti darbą man buvo nepaprastai sunku – vis atrodė, kad galiausiai alkana atsidursiu gatvėje... Guodžiausi tuo, kad dabar bent jau turiu vyrą. Didžiojoje Britanijoje, kaip ir visame pasaulyje, labai nedaug rašytojų gali gyventi vien iš knygų rašymo. Bet išleidusi ketvirtąją knygą supratau, kad galiu.
Mesti darbą man buvo nepaprastai sunku – vis atrodė, kad galiausiai alkana atsidursiu gatvėje...
Kaip susipažinote su savo vyru?
Mano vyras – mokslininkas, ir mes daugybę metų buvome tiesiog draugai. Sutikau jį universitete, bet tuomet jis draugavo su kita mergina. Kai jie išsiskyrė, aš jau gyvenau Australijoje. Tačiau kai grįžau į Angliją ir persikėliau į Braitoną, kur jis gyveno, mes pagaliau tapome pora. Iki vestuvių negyvenome kartu, bet ne dėl kokių nors religinių įsitikinimų: tiesiog abu turėjome savo butus, kuriuos teskyrė keli šimtai metrų, ir vaikščiodavome vienas pas kitą į svečius. Susituokėme prieš ketverius metus.
Jam lengva gyventi su garsia rašytoja?
Kol manęs nepažinojo, jis mėgavosi ramiu nakties miegu – kaip kiekvienas normalus žmogus, buvo įpratęs miegoti tyloje ir tamsoje. O aš labiausiai mėgstu rašyti lovoje naktimis – su degančia šviesa, įjungtu televizoriumi, garsiai tarškančiais kompiuterio klavišais... Bet jis, vargšelis, prie to prisitaikė.
Kai mane spaudžia terminas, vyras imasi visų namų ruošos darbų: gamina valgį, plauna grindis, skalbia... Aš tada būnu tokia išsiblaškiusi, kad net nesugebu įjungti skalbyklės. Bet man reikia nustatyto termino: jeigu niekas neragina, lengvai išsiblaškau, per dieną žiūriu televizorių, nuolat landžioju į šaldytuvą ir nieko doro nenuveikiu.
Ar į romanus patenka bent dalelė jūsų pačios asmeninio gyvenimo?
Pasitaiko kai kurių smulkmenų, linksmų nutikimų. Vyras sykį džiūgavo aptikęs, jog vienos knygos herojės sesuo yra mokslininkė. Bet tik tiek.
Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. 
+2Kas pasikeitė, kai tapote populiaria ir sėkminga rašytoja? Leidėjai ir skaitytojai ėmė jus labiau gerbti, užrietėte nosį, ėmėte žaisti golfą ir lankytis pas dizainerius?
Nesijaučiu tapusi žymi, nors žmonės ir žino mano pavardę (šypteli). Mano požiūris dėl to nepasikeitė: netapau žvaigžde, neužriečiau nosies. Tikslas liko tas pats, kaip ir anksčiau: parašyti knygą, kuri būtų dar geresnė už praėjusią. Neskaitau blogų recenzijų, tačiau vengiu ir gerų, kad jos neskatintų užmigti ant laurų. Bet, tikra tiesa, – leidėjai jau senokai nebeatmeta mano romanų.
Niekada negalėjau nė pasvajoti, kad man kada nors taip nutiks, bet štai – nutiko: aš aviu batelius už pustrečio šimto eurų ir nesuku sau dėl to galvos.
Dabar esu labai laiminga. Gyvenu prie jūros netoli Braitono, todėl galiu kasdien pro langus žiūrėti į didžiules bangas ir įsivaizduoti, kad kitoje jūros pusėje matau Prancūziją. Mano knygos jau išleistos trisdešimt dviem pasaulio kalbomis. Turiu gražius namus ir patį geriausią darbą, nes esu laisva kaip paukštis. Ir man visai nereikia užvaldyti pasaulio: laimingiausia esu tada, kai galiu rašyti.
Vis dėlto sunku patikėti, kad dideli honorarai jūsų visai neišlepino!
Papasakosiu vieną smagų nutikimą. Nuvykusi į knygų mugę Portugalijoje, vaikštinėjau po Lisaboną, ir akys užkliuvo už gražios „Prada“ salono vitrinos. „Niekada nesu buvusi „Prada“ salone, – pagalvojau sau. – Gal reikėtų užeiti?..“ Užėjusi išvydau nuostabius raudonus batelius su kaspinėliais – ir pamilau juos iš pirmo žvilgsnio. Raudona – mano mėgstamiausia spalva... Paskambinau vyrui. „Tu privalai mane sustabdyti, – pareiškiau. – Ruošiuosi pirkti beprotiškai brangius batus, nes juos myliu. Prašau mane atkalbėti.“ „Pirk, – numojo jis ranka. – Juk taip retai ką nors sau nusiperki...“ Ir nusipirkau batelius, kurie kainavo pustrečio šimto eurų. Niekada negalėjau nė pasvajoti, kad man kada nors taip nutiks, bet štai – nutiko: aš aviu batelius už pustrečio šimto eurų ir nesuku sau dėl to galvos. Argi įmanoma norėti ko nors daugiau?..