Dovilė Filmanavičiūtė – apie modernų meną: „Tai – nuostabi šiuolaikinio pasaulio reflekcija“
Dainininkė ir reklamos projektų kūrėja Dovilė Filmanavičiūtė prisipažįsta, kad savaitgalius praleisti muziejuose ar galerijose – jau tapo šeimos tradicija. Tačiau netrukus Vilniuje duris atversiantis modernaus meno muziejus MO kultūros mylėtojams čia siūlo praleisti ne savaitgalį ar laisvadienį, o pietų pertrauką.
Per pietų pertrauką į MO užsukę smalsuoliai galės ne tik papietauti, bet ir aplankyti naujausias šiuolaikinio meno parodas. Pirmosios pietų pertraukos viešnia tapusi Dovilė sako, kad ši idėja – ją akimirksiu sužavėjo. „Pietų pertrauka su menu yra pats nuostabiausias būdas pailsinti galvą, įkvėpti gryno oro, paieškoti naujų minčių, pasvajoti, sužinoti kažką kitoniško“, – sako ji.
Norėčiau pakalbėti apie netrukus duris atversiantį MO muziejų ir naują muziejaus lankymo formatą – pietų pertrauką. Kaip vertinate šią idėją ir ar ji susilauks vilniečių susidomėjimo?
Pati į muziejus ar galerijas dažniausiai einu savaitgalį, tai savotiškas mūsų šeimos ritualas. Tačiau įkvėpimo paieškos vidury darbo dienos man taip pat nesvetimos ir tokį MO pasiūlymą aš priėmiau maždaug per trisdešimt sekundžių. Jūs tik pagalvokite, mes taip užsisukame kasdienėje rutinoje, kad kartais atrodo, jog iš noro pradingti sprogs galva. Pietų pertrauka su menu yra pats nuostabiausias būdas pailsinti galvą, įkvėpti gryno oro, paieškoti naujų minčių, pasvajoti, sužinoti kažką kitoniško. Kalbant apie Vilnių, tai man yra vienas mieliausių miestų Europoje. Mažytis, ilgai kamuotas, bet jaukus ir kupinas savo istorijos. Vilniečiai yra atviri, kūrybiški ir imlūs naujovėms. Aš net neabejoju, kad ėjimas į MO per pietus taps gražia tradicija, juoba, kad pačiame muziejuje tikrai bus galimybė lengvai užkąsti ir tikrai nebadmiriauti prie patikusio kūrinio. Beprotiškai didžiuojuosi, kad galiu matyti kaip tokia tradicija gimsta.
Būsite pirmosios pietų pertraukos viešnia, tačiau jeigu kalbėtume apskritai – ar pasirinktumėte pietų pertrauką praleisti muziejuje?
Aš noriu paskatinti žmones pietų pertrauktas leisti taip kaip jiems labiausiai patinka. Kviečiu visus išeiti iš dulkėtų ofisų, iš nuo kasdienio zulinimo atsibodusių dienos pietų vietų, daugiau būti mieste, daugiau bendrauti, daugiau ieškoti. Kai nori rasti pasiteisinimų, visada jų randi. Man atrodo, aš taip pat ieškojau naujovių visur, tik ne savo kieme. Kai pradėjau vaikščioti po Vilnių, jo kiemus, mažytes Senamiesčio gatveles, kai pradėjau gilintis į čia kūrusius, kuriančius – nieko geresnio už šį miestą nėra. Taip, mums vis dar trūksta muziejų, kurie motyvuotų poilsio pertrauką leisti kartu, tačiau MO atidarymas yra ypatingai aukštos prabos dovana mūsų Vilniui. Ir rasti laiko jam – tiesiog privalu.
Man labai patinka mintis MO paversti ne tylia meno meka, bet užkurti čia tikrų tikriausią avilį, kuris skatintų žmones ateiti, užsiimti edukacija, atvesti čia savo vaikus.
Manau, kad tiek man, tiek vilniečiams ir miesto svečiams tikrai nestigs motyvacijos ir pietų pertraukas, ir kitą laiką leisti muziejuje.
Esate muzikantė, daug skaitote, mėgstate kiną, o koks jūsų santykis su kitomis meno formomis?
Metams bėgant ir atėjus jausmui, kad galiu save vadinti brandžia asmenybe, supratau, kad visai nenoriu savęs riboti jokiomis formomis. Taip, man ypatingai imponuoja šiuolaikinis menas, turiu savotišką tradiciją būtinai nueiti į šiuolaikinio meno muziejus bet kuriame pasaulio mieste, kuriame tuo metu viešiu, tačiau dabar kaip niekada esu atvira bet kam. Aš suprantu, kad mes, pirmoji laisvės karta, su kuria visomis prasmėmis daug eksperimentavo, tad liko nemažai spragų. Pavyzdžiui, kad ir meno supratime. Noriu nebijoti jokios meno formos, išmokti pažinti, suprasti, užpildyti savo lopus. Žinoti meno teoriją neužtenka. Svarbu plačiai atmerkti akis ir niekam nesakyti ne. Tai šiuo savo gyvenimo laikotarpiu ir bandau daryti.
Viename interviu minėjote, kad „Vilnius turi bėdelę su šiuolaikiniu menu“. Ar MO atidarymas sušvelnins tokią situaciją?
Gal kiek hiperbolizavau – juk ir „Šiuolaikinio meno centras“, ir „Nacionalinė dailės galerija“, ir galerija „ARKA“, „VARTAI“ kartkartėmis tikrai patenkina net ir lepiausių lūkesčius. Vis dėlto, MO ir jo privati iniciatyva kol kas šluosto nosis visiems vien jau savo ambicijomis. MO atidarymas man asmeniškai ir nuoširdžiai yra laukiamiausias šio rudens atidarymas. Ir aš tikiu, kad MO to nusipelno.
Kokie jūsų aplankyti muziejai paliko didžiausią įspūdį?
Man labai patinka Berlyno šiuolaikinio meno scena, didelį įspūdi paliko Krokuvos „MOCAK“, „MAXXI“ galerija Romoje, kurią suprojektavo legendinė Zaha Hadid. Žinoma, kad visada, kada bebūčiau keliauju į Lisabonos „Colecao Berardo“. Apie Paryžių ar Londoną, matyt, nėra prasmės net plėstis…
Ar yra tokių, kuriuos dar tik svajojate aplankyti?
Manau, kad esu dar viena mergaitė, svajojanti pamatyti Niujorką…Tikiuosi, kad netrukus. Ir dar tikiuosi, kad ten sutiksiu Mariną Abramovič, jos performanso sukūryje…
Šiuolaikinis menas yra vertinamas gana prieštaringai. Koks jūsų požiūris į tai?
Nelabai suprantu iš kur tas prieštaringumas. Gal visgi iš nenoro pažinti, apsistatymo bereikalingomis sienomis? Man šiuolaikinis menas yra nuostabi šiandieninio pasaulio refleksija. Nepripažinti šiuolaikinio meno tai tas pats, kas nepripažinti kur, kada ir kaip gyvename.
Ar manote, kad ateityje ši meno forma turės išliekamąją vertę?
Aš išliekamąja verte laikau net jausmus, kuriuos sukelia vienas ar kitas meno kūrinys. Tai kaip gali būti, kad liksim nugramzdinę nežinomybėn tai, kas sukėlė mumyse tokias audras ir neleido pasimiršti visa gyvenimą?