Aleliuja! Kažkam staiga iškilo klausimas, ar moralu socialiai ir emociškai pažeidžiamoms moterims parduoti sapną, kad už keletą šimtų eurų moteriškumo ir dar kokio ten velnio stovyklose, magiškai sugyja vis dar vaikiškos sielos žaizdos, o apgriuvęs asmeninis ir profesinis gyvenimas šauna į sėkmės orbitą! Laba diena, kur jūs buvot vakar? Ar tereikėjo Piniko, vedančio ritualinę pirtį, kad kiltų minčių apie tai, iki ko nusiritom?
Nuoširdžiai nesuprantu, kas mus visus taip staiga stebina.
Lyg ir supratome, kad nuomonės formuotojų elektroninės parduotuvės, kuriose jos brangiai perparduoda pigius kvepalus, atgabenamus į Lietuvą cisternose, yra absoliučiai neprastas verslas. Sutikit, pusantro milijono eurų grynojo pelno vien iš kvepaliukų, fenų ir skalbiklių – nuoširdžių komplimentų vertas reikalas.
Tai kuo nuo šito verslo skiriasi tos moterų stovyklos, kuriose perparduodamos pirtininkų, gongų mušėjų, gal net psichologų paslaugos?
Visai neseniai su vyru važiuodami automobiliu diskutavome, kiek laiko Lietuvoje užtrunka tapti kieno nors žinovu.
Nori tapti dvasiniu vedliu? Moteriškumo koučeriu? Verslumo konsultantu? Easy, dude!
Perskaityk keletą savipagalbos bestselerių, palankyk terapiją, mesk darbą, mesk vyrą, ašarok į telefono ekraną ir daug kartų pakartok, kad pastarąjį pusmetį perėjai tikrų tikriausią pragarą, todėl jau žinai KAIP išgelbėti kitus.