Dovilė Filmanavičiūtė. „Būti tik mama“

Aš jai papasakojau, kad nenorėjau duoti savo dukteriai motinos pieno, kad ji nesiurbtų per jį mano slogučio“, – taip skausmingai latvių rašytoja Nora Ikstena kalba savo romane „Motinos pienas“.

To skausmo, besivelkančio nuo sovietmečio, kupini mūsų visų namai. „Vos pusantrų buvai, kai atidaviau tave į lopšelį, bet mes neturėjom kur dėtis“, – sako mano mama, kai kalbamės telefonu apie ištisą neišmylėtą kartą, kuriai viešai žindyti savo kūdikį prilygsta pornografijos aktui, o tonas, kai kalbamės tarpusavyje, nuolat pakeltas ir grubus, lyg būtum ko užgautas tiek kartų, kad agresija tapo nuolatiniu aprangos kodu.

Nesijaučiu, kad man trūko mamos. Tiesą pasakius, net nepamenu, kad jos nebūtų buvę šalia... Ar galėjo viskas būti kitaip? Ar galėjau mamos turėti daugiau? Visos tik sau? Galbūt. To jau niekada nesužinosiu. Bet galiu visą savo DNR užprogramuotą atsidavimą ir rūpinimąsi sudėti į sūnų. Būti šalia, kiek reikės, sukurti jo pradžią niekur neskubant.

Tik kažko vis trūksta, kad galėčiau pradėti.

Lėtai stumiu sūnaus vežimėlį saulės nutvieksta alėja šalia jūros. Atsisėdu po pušimis ir kažkur viduje dusliai jaučiu, kad pasaulis vis dar sukasi, o aš išlipau iš jo lenktynių, bet nesuprantu, kaip dėl to jaučiuosi. Tuomet smalsiai įsijungiu socialinius tinklus ir mane ištinka panikos priepuolis: žmonės keliauja po egzotiškas šalis, daro stulbinamą karjerą, lankosi prašmatniuose renginiuose ir valgo įspūdinguose restoranuose, o aš kasdien sėdžiu ant sofos, išmetusi nuo pieno ištinusias krūtis ir jau pradėjusi skleisti keistus garsus, nes taip priverčiu sūnų šypsotis. Kas aš? Jei aš nebe skyriaus vadovė, jau ne vakarėlių siela ir vis dažniau girdžiu pagarbų „nedrįstu tavęs trukdyti“, tai kas iš manęs liko? Tik mama?

Dar kartą išgąstingai apsidairau aplinkui, tikiuosi ramybę rasti pasisėmusi likimo seserų stiprybės ir patirties. O jos visos kaip susitarusios man kumščiu grūmoja, sako, būk daugiau nei mama. Formas po gimdymo susitvarkyk per porą savaičių, pažadink savyje verslumą, neatsisakyk jokių susitikimų, nes visi tave pamirš, sako jos man. Ir tik nenustok dalyvauti tose žiurkių lenktynėse, nes paskui į jas niekas nebepriims. Beje, ar jūs pastebėjot, kad tos nuolatinės lenktynės visur net mūsų vaikus išmokė savo žaidimus pradėti nuo „ei, pasikalam“?

Beveik jaučiu, kaip mane ima smaugti ašaros. O jei noriu būti tik mama? Jei tam ruošiausi ilgus metus, apie tai svajojau? Jei bėgau tam, kad dabar sustočiau ir būčiau tik mama? Tam, kad nekartočiau praeities mamų klaidų, tam, kad išmylėčiau ir pasauliui padovanočiau dar vieną sąmoningą, ramų, atjaučiantį, save girdintį žmogų. Tam, kad mano pienu nesroventų slogutis...

Kai garsiai tai sau įvardiju, girdžiu, kaip nuo manęs atšlyja tas visa daužantis spaudimas.

Be jokios dramos išmokstu pasakyti „negaliu“, nesiteisindama, kad nespėsiu ateiti į batų parduotuvės atidarymą, nes noriu ramiai parke miegant sūnui skaityti knygą. Drybsodama lovoje kiek norisi. Užsakydama maisto išsinešti, nes gaminti skubėdama nemėgstu. Dainuodama sūnui lopšines. Su vyru planuodama keliones, nes mums dabar pasaulio reikia mokytis iš naujo. Eidama vakarieniauti tik su tais, su kuriais Kristijonas užmiega, nes ramu ir jam, ir jo visą gyvenimą lenktyniavusiai motinai. Maitindama jį krūtimi, nes aš to nusipelniau. Motinos laimės, kuri pripildo tą tuščią ir nejaukų mūsų vidinį koridorių švelnios šviesos.

Ar sakau, kad būti daugiau nei mama blogai? Ne. Aš tiesiog į visus klausimus sau jau atsakiau, man nieko niekam įrodinėti nebereikia ir dabar aš noriu pabūti tik mama. Nes į tą TIK telpa toks kiekis jausmų, kad kartais bijau, jog nespėsiu jų visų patirti.

Mano DAUGIAU tikrai manęs porą metų palauks, rimtuoliški projektai niekada nesibaigs. Tačiau aš bent jau būsiu rami, kad nuo to karštligiško bėgimo nepraleidau tingaus rytinio kutenimosi pienu kvepiančiuose pataluose. Trise. Nelenktyniaujant. Bučkiai.