Kaip kokį peilį, įsmeigtą į paširdžius, pastarąją savaitę nešiojausi tyrėjų žinią, kad per Kalėdas lietuviai iššvaisto 30 procentų daugiau maisto nei įprastai. Pakeliu telefono ragelį, skambinu mamai su nusiteikimu moralizuoti ir auklėti. Baigiam tradiciniu meniu derinimu. „Vieną žuvį Kūčioms ir vieną paukštį Kalėdoms, mama“, – sakau jai.
Lyg ir sutinka, o aš vizualizuoju ją visą suplūkusią, kai dar buvom vaikai, pripjausčiusią vonią mišrainės, pernakt ją liepiančią išnešti į šaltą verandą ir tada truputėlį piktą, kad niekas nevalgo, neva nevertina.
Stumdo tą mišrainę po puodus ir lėkštes visą savaitę visi, o tada išneša vištom. Žiedinė ekonomika beveik, nesakykit. Dabar tik viską į konteinerius verčiam, nes nei vištų, nei vaikystės. Nebent suvokimas, kad atimsim tą vaikystę iš savo vaikų ir anūkų, jei toliau šitaip švaistysim.
Miškuose, kalėjimuose, tremtyje ar emigracijoje šventes sutikę seneliai ir tėvai stalus šiandien turbūt nukrauna tikrai ne dėl to, kad norėtų visko pertekusius cinikus paerzinti, ką?
Kai gimė sūnus, ėmiau dažniau savęs klausti, iš kur mes visi atėjom, kur mūsų šaknys ir ką jam reikės papasakoti apie Kūčias ir Kalėdas Lietuvoje, ko reikės jį išmokyti.
Ar kalbėsime savo vaikui apie beprotišką skubą, apie tai, kaip keikėme vieni kitus nesibaigiančiuose kamščiuose ir kaip žmonės velniop išmesdavo per šventes gautas dovanas? Ar pasakosime jam apie tai, kad šalia vyko žiaurus karas, o mes vis nesutarėm, kuris tame kare geresnis ir labiau atjaučiantis?
Tiek daug klausimų galvoje pabudus Kalėdų rytą, bet gal verta taip ciniškai nežiūrėti į tuos nukrautus stalus? Ir atsakymas paširdžiuose kirba...
Visą Dovilės straipsnį gali skaityti Žmonės.lt prenumeratoriai
O tuomet mes tuos išmyluotus ir išpyktus stalus nuleidžiame į...