Dovilė Filmanavičiūtė: išėjusiems ir ateinantiems
Rašydama jums šį tekstą, sėdžiu lėktuve, kažkur debesyse virš Europos. Vilniaus oro uostas dar tuštokas – kas į darbus, kas trumpam pabėgę savaitgalį kaip aš. Dar nejusti to bet kam atpažįstamo skubėjimo, kai jis kažkoks jaudinantis, kai net stumdymasis eilėse kažkoks malonesnis, su šypsena. Nes visi turi tą patį tikslą. Visi tokie laukiami ir tokie išsiilgę...
Kai užsimerkiu, galiu įsivaizduoti tą ore tvyrantį jausmą, tuos su niekuo nesupainiojamus kvapus ir vaizdus, kai, regis, net drabužių derinius, net kojinių spalvą rinkaisi atsakingiau nei bet kada, tą sunkų lagaminų ratukų dardėjimą, nes šįkart viršsvoris turi prasmę, tas plačiai atsiveriančias laukimo salės duris ir klegesį, sumišusį su vyrišku tapšnojimu per išsvajotą petį, su ašaromis iš laimės.
Kai skaitysite šį mano tekstą, visa tai, ką šiandien tik įsivaizduoju, bus nutikę. Liks vos pora dienų ir tiesim staltieses dailiai išlygintas švelniomis rankomis ir širdimis. Šeimos namuose ar iki beprotybės galvodami apie kažkur likusią šeimą. Ant stalo dėdami lėkštes išėjusiems, bet niekada neužmirštamiems. Arba planuodami, kur nuguls indai tiems, kurie dar tik ruošiasi ateiti. Vilties, laukimo kupinas skubėjimas. Atrodo, net oras persisunkęs jo.
Mamos šūkaus, kad skubriau pjaustytumėt stalą, balsu skaičiuos iki dvylikos. O kai kurios tik vos juntamai plevens šalia tų, kurie taip beprotiškai jų ilgisi... Mes jūsų vis dar laukiam, kad ir kas nutiktų.
Švariai iščiustyti kampai bus pilni klegančių vaikų ir kupini pilnatvės, kepami paukščiai kvepės už visa per metus skaniausiai, laimę skaičiuodami duš ilgų šuns ausų įsiūbuoti kalėdiniai eglių žaisliukai, ir melsim Dievo bent menkiausios snaigės iš dangaus, taip tikėdamiesi, kad pasitiksim naują etapą švariau, šviesiau, lengviau.
Pamiršime visus kartus, kai savo vaikams sakėme, kad neturime laiko, nes visas pasaulio laikas bus mūsų. Nustosime kariauti dėl to, kurio miesto eglė gražiausia, nes svarbiausia bus apkabinti kaimyną ir išraiškingai palinkėti sveikatos.
Linkėkite užtikrintai, svajokite drąsiai, planuokite plačiais mostais, kaip traukdami protėvių užburtą šiaudą iš po staltiesės.
Ir galite tomis dienomis tikėt, kuo norit. Tais, kurie jums sako, kad 2018-ųjų tendencija buvo neapykanta... Ar kai aš jums sakau – ir šiemet, ir kitąmet, ir visais metais per amžius madingiausias dalykas bus meilė.
Švelnumo revoliucija. Ji čia. Jei norite laimės, meilės, ramybės ir šviesos, patys būkite laime, meile, ramybe ir šviesa. Ir viskas jums ateis savaime, nereikės nė švenčių laukti.
Skiriu šį savo linkėjimą iš debesų visiems išėjusiems ir dar tik besiruošiantiems ateiti. Mūsų seneliai ir tėvai, mūsų sūnūs ir dukros. Nuo mūsų iki jūsų – meilės galybė. Semkim ją pilnom saujom visi. Sėskim prie stalo ir patylėkim susikaupę. Jūs visada čia. Mes visada čia. Atstumų nebelieka. Nei tų, sukariamų, nei tų, kuriems nepavaldus pats laikas.
Atverkit savo širdis meilei. Ir nepamirškit. Švelnumo revoliucija – tik ji padės mums likti. Ir ji jau čia.
Ramių jums švenčių, gerieji žmonės.