Dovilė Filmanavičiūtė. Išjunkite man internetą

Tąsyk patyriau šoką, bet paskui kolegų frazė „Aš to neskaitau sąmoningai“ man įgijo prasmę.

Sakysite, kad tie anonimai ir tėra anonimai, kad savo nenusisekusį pasaulį jie kompensuoja kirčiais be vardo ir pavardės, todėl dar skaudesniais ir nesąmoningesniais, bet dėl to lengviau nepasidaro. Ir galiausiai, iš to nelengvumo, norisi čia ir dabar paskambinti savo interneto tiekėjui ir paprašyti išjungti man paslaugas. AMŽIAMS.

Jau senokai esu supratusi, kur savo energiją investuoti verta, o kur – ne, ir anoniminiai naujienų portalų komentatoriai tikrai nėra toje VERTA lentynoje. Tad ir mano pokalbis su jumis šiandien bus ne apie tą vidinės nešvaros jausmą, kai apie save perskaitai kažką neteisingo ir įžeidaus.

Ir interneto atsisakyti norisi ne dėl piktų anonimų. Priešingai – jie dabar turi vardus ir pavardes, dar ir portretines nuotraukas, netgi visus nuotraukų albumus, kuriuos gali apžiūrinėti, maišydamas puoduke rytinę kavą.

Tą kavą maišydama aš ir stebiu komentarų pasiutpolkę socialiniame tinkle.

Pasiruošę perkąsti gerkles vieni kitiems, pažeminti ir nuteisti. Žinantys visas pasaulio tiesas, puikiai mokantys istorines datas ir garsiai sprendžiantys, kas yra kas. Kas vertas, o kas ne. Kas padugnė, o kas elitas. Diena iš dienos auklėjantys vieni kitus, traukiantys žodžius iš lūpų, o gal turėčiau sakyti – raides iš klaviatūrų, atidžiai skaičiuojantys, kurioje pusėje palaikytojų daugiau. Gal ten patogiau?

Pasakei ką nors aštraus ir buvai nesuprastas? Nieko, ilgai atsiminsi šią savo klaidą, nes šimtais „share“ ir „like“ būsi linčiuojamas tol, kol panorėsi išjungti ne tik internetą. Panorėsi išjungti save.

Skęsti virtualios meilės ir nuolatinių liaupsių vandenyne? Nepamiršk gelbėjimosi liemenės, nes kažkur privačių žinučių užkaboriuose esi vadinamas epitetais, kurių, tikėjaisi, sulaukia tik tie, kurie yra JIE, o ne MES.

Šį maskaradą pastarąsias savaites tyliai stebėjau iš toli, sėdėdama Andalūzijos pakrantėje, kur nuolat šviečianti saulė primindavo, kad esi ten, kur nori būti. Ir savo buvimą renkiesi pats.

Staiga viskas tapo taip beprasmiška, kad iki pat šios akimirkos, kai rašau jums, norisi garsiai kartoti: išjunkite man internetą.

TIKRUMO.

Štai, ko mes visi to maskarado įkalnėje pritrūkome.

Tikrų tiesų, tikrų veidų, žmonių aplinkui. Tikrų darbų, tikrų palaikytojų ir sekėjų. Tikrų nuopelnų, tikro laiko, tikro žiūrėjimo į akis, tikrų apsikabinimų, tikrų pažadų, net tikro konflikto. Tikro, tiesaus, net šaižaus rėkimo žiūrint į tą, ant kurio šūkaloji.

PAKELTI AKIS.

Ar nejaučiat, kad pamiršom ir tai?

„Kaip seniai buvau šioje Vilniaus vietoje“, – anądien tarstelėjau draugei, kol riedėjome, regis, tokia pažįstama sostinės gatve.

Tarstelėjau ir susigėdau suvokusi, jog kasdien mindomos gatvės man atrodo tokios naujos, nes nepamenu, kada jomis ėjau tiesiog žvalgydamasi, o ne lindėdama išmaniajame telefone.

Vakarienės, taurė vyno mėgstamame bare, pasivaikščiojimai gamtoje. Visa tai tapo prieinama tik per ekraną, visų pirma skubame dalintis tuo socialiniuose tinkluose, nes o kam sėdinčiam šalia palinkėti skanaus ir pasidalinti šypsniu, jei jis tai gali rasti mūsų paskyrose, jau po visko?

Rašau ir noriu pati sau trinktelėti antausį. Kada? Kada tai spėjo įvykti? Kada mes prie to pripratom?

PRASMINGŲ SIEKIŲ.

Štai, ką aš pati labiausiai bijau pamiršti. Kad žodis „dalintis“ atgautų prasmę. Kad noras gelbėti silpnesnius nesibaigtų tik šūkiais ir dviveidyste, nes virtualioje erdvėje daug paprasčiau būti geru žmogumi, nei būti juo iš tikrųjų, o priprasti prie to labai lengva.

Sakysite, kad būti geru žmogumi – ne profesija, bet lygiai taip pat ne profesija ir gyventi liūdnoje kasdienybėje, kai vienintelė prasmė – galvoti, kurioje kariuomenės pusėje tu nori būti. Ten, kur JIE, ar ten, kur MES.

Gal prasmingiausia, vis dėlto, būti ten, kur jūs pats?

Išjunkime internetą. Be jo muzika kitaip skamba, be jo net ir tas cepelininis kovo dangus atrodo ne toks slegiantis, be jo meilė neatrodo tokia nušlifuota. Pasaulis sukosi be interneto. Suksis be jo ir dar milijardus metų. Nepraraskim savų milijardo akimirkų.

Bučkiai.