Dovilė Filmanavičiūtė. Sveiki, ligoniai, atidūs detalėms!

Žinau, jūs man sakysite, kad čia visai ne sutrikimas, bet, patikėkite, kai detales įsimenate taip giliai kaip aš, kartais darosi sunku gyventi. Nes pasaulis pasidaro toks įdomus ir gausus, kad tūkstančius naktų nemiegi, nes nebepajėgi visko aprėpti, įkvėpti, sugerti.

Man akivaizdu, kad mūsų nuostabus gyvenimas yra sudėtas vien tik iš detalių. Į vienas dėmesį atkreipti būtina. Ir dažniau. Kitos visiškai neturi jokios reikšmės ir tik dramos karalienės sugeba iš jų išpūsti baisingą burbulą.

Praėjusią savaitę savo darbiniams berniukams (taip vadinu savo artimiausius kolegas, su kuriais dažnokai einu į karą ir mūsų ginklai žvanga vienodu ritmu) vidudienio saulės iškamuota pareiškiau:

– Žinote, kokios detalės moters gyvenime yra baisiausios?!

Ir tą akimirką neužsikirsdama pradėjau berti.

Baisiausia, kai tu esi ką tik pasidažiusi lūpdažiu, o plaukai, plaikstomi vėjo, limpa prie lūpų.

Dar baisiau, kai ryte tingi skusti vos vos dygliuotas kojas, o jas kažkas, kaip tyčia, turi liesti. O gal ir netyčia.

Berniukai į mane žiūrėjo tokiais sutrikusiais žvilgsniais, kad nejučia pritilau ir toliau jau bėriau tik pati sau.

Baisu, kai rytinio susirinkimo metu pasiklysti mintyse, nes spoksai į spalvotas vadovo kojines arba naujus batus, o tą akimirką kolega sako kai ką labai svarbaus ir klausia tavo nuomonės...

Baisu, kai pastebi, kad tau svarbus žmogus išmetė visus tavo dovanotus atvirukus nuo lentynos...

Šitos detalės taip giliai įstringa galvoje, kad negali nustoti apie jas mąstyti ištisus šimtmečius. Mąstyti, interpretuoti, matyti tik juoda ir tik balta, graužtis ir graužti kitus. Tu iš detalių sukuri dramą, Dovile, sako man žmonės ir tuomet aš imu kaltinti save, galvodama, kad tai su manimi kažkas negerai, o ne su tomis detalėmis.

Bet su gyvenimo detalėmis būti blogai ir negali. Juk dėl to jos ir būna – reikšmingos ir nereikšmingos.

Tik aš, kaip dramos karalienių karalienė, esu supratusi ir kitą dalyką.

Juk ne dėl sudėtingų procesų, ne dėl ilgo vyksmo, net ne dėl sėkmingų ir nelabai rezultatų mes atsimename sau beprotiškai svarbius žmones, sukrėtusius įvykius, keliones ir netgi tą sau dažnai nuobodžią kasdienybę.

Kai užsimerkiu, mano galvoje zvimbia tūkstančiai neįkainojamų gyvenimo detalių.

Kaip Jis nuolat liečia sau plaukus, kaip pasitaiso marškinius.

Kaip susižvalgo žmonės, jaučiantys viens kitą iš pusės sakinio.

Kaip jie sutrinka meluodami, kaip jie pavargsta, kaip jie pyksta, žiūri per petį, neklausydami, ką tu jiems sakai.

Kaip jie tvardosi arba, priešingai – paleidžia vadžias.

Kaip jie laikosi už rankų ir klaidžioja miesto gatvėmis.

Žmonės taip pat yra detalės. Ne visada nugludintos, bet tokios jos – pačios gražiausios ir įdomiausios. Tai dėl jų verta nemiegoti naktimis, šimtmečiais.

O dar...

Ar pastebėjote, kokio dydžio lagaminus, pilnus detalių, parsivežate iš kelionių?

Nes sutinkate žmones, kurie nusprendė „be happy“, o ne „stay corporate“, ir jie pasakoja jums tuzinus savo gyvenimo istorijų. Nes įsimenate gatves pagal akį traukiančias smulkmenas, o ne pavadinimus ir žemėlapius.

Nes kai grįžtate, jūs vis dar prisimenate tokias detales kaip senukas prie žuvų turgaus, padedantis rasti kelią. Kaip Louisas su sausainiais, kuriuos kepa ištisos jo šeimos kartos. Kaip paskutinis miesto policininkas, reguliuojantis sankryžas ir savo noru atsisakantis daryti kitaip, moderniau. Kaip talentinga virėja, kuriai gydytoja pranešė apie blogus kraujo tyrimus...

Tokios mūsų visų gyvenimus sukrečiančios detalės. Nenudailintos, nesušukuotos, neįvyniotos į blizgius popierėlius.

Kai aš supratau, kad nei gyvenimo, nei žmonių detalių gludinti šiukštu negalima, man pasidarė daug lengviau. Net ir dramos karalienės kailyje. Todėl šią savaitę linkiu ir jums – semkite gyvenimo detales pilnomis saujomis. Aistringai, beatodairiškai, į nieką nekreipdami dėmesio, nieko neklausydami. Nes aš tikiu, ir vėl, linkiu – tik detalės, net ir pačios nereikšmingiausios, sapnus daro spalvotus, kasdienybę – įkvepiančią, o mus pačius – turtingiausiais žmonėmis pasaulyje.

Bučkiai.