Ketvirtadienį LR Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, įpareigojančias interneto tiekėjus blokuoti neteisėtai kūrinius platinančias svetaines. Ši naujiena nudžiugino ir būrį mūsų šalies kūrėjų bei atlikėjų. Ta proga savo emocijas, mintis bei sveikinimus jie išreiškė nuotaikingu vaizdo klipu, kuriame žiūrovams užkliuvo Dovilės Filmanavičiūtės pasisakymas.
Vaizdo įraše D. Filmanavičiūtė konstatuoja: „Mes pagaliau gyvensim kaip baltų žmonių šaly.“ Šis palyginimas socialiniuose tinkluose sukėlė aršią diskusiją, kuriose Dovilė buvo apkalbinta rasizmu. Kiek vėliau pats įrašas buvo pakeistas ir šį frazė iš jo išimta dėl kilusio nepasitenkinimo.
„Esu dar iš tos kartos, kuri vis dar užčiuopė ir baisių sovietinių dalykų, ir pajuto laisvę. Iš ten atsinešėme visas tas „normas“, kurios dabar atrodo visiškai nesuvokiamos. Puikiai žinome, kad problemų turime ir vartodami rasistiškus išsireiškimus, ir atspindėdami moters vaidmenį visuomenėje, kuris vis dar archaiškas bei patriarchalinis. O apie įvairias diskriminacines formas net nekalbu. Aišku, kad kalbos manieros formuojasi nuo vaikystės. Kokius posakius girdi namuose, tokius per gyvenimą ir nešiesi. Kalbant konkrečiai apie šį atvejį, jį „leptelėjau“ nepagalvojusi, bet absoliučiai jokių rasistinių prasmių juo perteikti nenorėjau“, – po kilusių diskusijų portalui Žmonės.lt komentavo D. Filmanavičiūtė.
„Iš pamąstymų komentaruose suprantu, kad ne aš viena augau namuose, kuriuose geresnis, protingesnis, visapusiškesnis gyvenimas buvo apibūdinamas būtent šiuo posakiu. Ir kai nuo vaikystės tau tai atrodo įprasta, sunku savo žodžius „pagauti“. Aš labai džiaugiuosi šia pamoka, nes ji man dar kartą priminė, kad mes savo kalboje vartojame daug išsireiškimų, kurie gali būti prilyginami mažų mažiausiai įžeidimui. Pavyzdžiui, medicininius terminus naudojame vietoje epitetų, dažnai neišvengiame seksistinių išsireiškimų“, – kalbėjo komunikacijos specialistė.
„Net jeigu dabar mane ir žeidžia kai kurios pašaipios, ironiškos interpretacijos, aš labai džiaugiuosi, kad mes apskritai galime tokią protingą diskusiją užvesti. Nežinau, kiek per mano „palaidą liežuvį“ bus naudos, o kiek bėdos, bet kol mes nekalbėsime, tol šioje visuomenėje niekas ir nesispręs“, – svarstė D. Filmanavičiūtė.
Dovilė apgailėstavo, jog dažnai „sveika“ diskusija pasimeta pradėjus skirstyti į „mes ir jie“, pradėjus matyti tik „gera“ arba „blogą“: „Tai atsispindi ir mano komentaruose. Nors esu sekama didelės žmonių grupės, draugiškai paprašius lingvistinio paaiškinimo, gavau pasiūlymų „nebeieškoti šaknų“, esą atsiprašiau ir nebesigilinkime. Galbūt vertingiau būtų daugiau kalbėtis, bet mažiau kaltinti, nors tai ir skamba kaip pasiteisinimas. Aš savo pamoką išmokau, man tik baisu, kad dar liko milžiniška visuomenės dalis, kurią mes dar turėsime „sizifiškai“ mokyti kalbėti nieko neįžeidžiant.“
Pasak Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovės Jūratės Juškaitės, Lietuvoje dažnai sakoma, kad pas mus nebuvo vergijos, todėl čia rasizmas taip pat nepaplitęs, mums galima vartoti žodį iš „n“ raidės, nes jis neturi neigiamos reikšmės kaip, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose. Tačiau D. Filmanavičiūtės pasisakymas rodo, kaip iš tikrųjų vergijos laikais suformuota mąstymo būdas apie žmones, kurie nėra baltaodžiai, paplito ir veikia mums iki šiol: „Kaip pati Dovilė rašė vėliau paskelbtame įraše, šis posakis yra klišė, kurią yra ne kartą girdėjusi ir nepagalvojo, kad jis yra įžeidus.“
„Kas negerai su Dovilės pasisakymu? Jame duodama suprasti, kad tik baltodžių gyvenamose valstybėse gali būti užtikrintos atlikėjų teisės ir kad Lietuva pagaliau tokia tapo.
Kaip patys dažnai kalbame, Lietuvoje daug kur matome trūkumų, atsilikimo, tačiau suprantame, kad tai susiję su mūsų istorija, su patirta priespauda, kad galime daug pakeisti, o mūsų odos tam reikšmės neturi. Tad norėtųsi, kad žmonės aiškiau suprastų, kodėl, kai daugelis valstybių, kurios yra atsilikusios arba neužtikrina atlikėjams tinkamų teisių, tokios yra ne dėl ten gyvenančių žmonių odos spalvos, bet dėl to, kad šie žmonės buvo ilgą laiką išnaudojami vergijai ir kolonizacijai, vėliau atsirado įvairūs Vakarų valstybių remiami diktatoriai, kurie engė ir vis dar engia savo žmones. Istorinės ir politinės aplinkybės šiems žmonėms neleidžia gyventi geriau, bet ne odos spalva“, – portalui Žmonės.lt sakė Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė.