„Nors bitėmis domiuosi nuo vaikystės ir jau pusę amžiaus jas tyrinėju moksliškai, kaskart vis naujų mįslių jos man užmena“, – prisipažįsta biomedicinos mokslų daktaras ir vienas žymiausių Lietuvos bitininkų Algirdas AMŠIEJUS (66).
Kaip bitininkystė atėjo į jūsų gyvenimą?
Augau kaime, vasaromis su tėčiu ar dieduku eidavome šienauti. Kai pievoje rasdavau kamanių lizdelį, paženklindavau, o vakare parsinešdavau ir iš beržo tošies ar kokių vamzdelių darydavau joms lizdelius. Turėjau septyniolika ar dvidešimt kamanių lizdų. Auginau svajodamas, kaip jos man suneš saldaus medaus. Bet rudeniop tuose lizduose rasdavau ne medaus, o kirminukų. Ir baisiai pykdavau, kodėl kirmėlės užpuolė mano kamanes. Tik jau koks šeštokas būdamas sužinojau, kad ten visai ne kirmėlės buvo, o kamanių vaikai – perai, iš jų paskui išsirita motinėlės, tranai. Dar ilgai širdį sopėjo, kad iš nežinojimo sunaikinau labai daug kamanių...
Kartą pas dieduką susėmiau bičių spiečių – ir visai neišsigandau. Diedukas liepė man laikyti rėtį, o pats kauptuku nuo šakos kratė – visos bitės ant manęs... Sugėlė, pabuvau tris dienas ištinęs, bet nei verkiau, nei bijojau. Todėl paskui vasaromis, kai pusbroliai eidavo ganyti karvių, mane palikdavo prie bičių: pastatydavo statinę su vandeniu, įmerkdavo didelę vantą ir sakydavo: „Žiūrėk, jei tik pradės spiestis, krapyk tuo vandeniu, kad nepabėgtų.“ Nė vienas spiečius neišlėkė, kol aš prižiūrėjau.
Mokiausi bitininkystės Kauno I. Mičiurino tarybinio ūkio technikume, paskui Žemės ūkio akademijoje apgyniau diplominį darbą ta tema, net buvau įvertintas premija už gerą mokslinį tiriamąjį darbą. Tik ne vyriausiuoju agronomu ir ne kolūkio pirmininku tada svajojau būti – baigęs mokslus į Žemės ūkio akademijos mokomąjį ūkį nuėjau dirbti paprastu bitininku.
Dėl dviejų priežasčių: pirma – man labai patiko bitininkystė, antra – bijojau prasigerti, nes baisu, kas sovietmečiu darėsi kaimuose... O aš jau antrame kurse sukūriau šeimą, baigęs akademiją du vaikučius turėjau – man rūpėjo šeima ir namai. Žmona Dalia, tarp kitko, irgi bitininkė – mano kursiokė. Visą gyvenimą bitininkystė buvo mano stichija.
Man atrodo, taip stipriai viena veikla degti gali tik tuomet, jeigu joje kasdien atrandi ką nors naujo ir negirdėto.
Turiu tokią patarlę: bičių kaip ir moters – iki mirties nepažinsi. Mums, žmonėms, atrodo, kad esame labai gudrūs. Bet bitė yra toks superorganizmas, ji daro tokius dalykus, kad negali suvokti, kaip tai geba! Pavyzdžiui, bitė, grįžusi į avilį, apie atrastą nektaro šaltinį praneša šokiu. Šoka tam tikra kryptimi, pagal saulę, tiksliai išmatavusi atstumus... Dar 1973 metais bičių elgsenos tyrinėtojas Karlas Ritteris von Frischas gavo Nobelio premiją, nes iššifravo šį šokį. Bet, žinot, stebėdamas bites suprantu, kad jos ne tik turi savo kalbą – jos dar ir galvoja!
Šiemet vėl padariau sau atradimą. Laikau Bakfasto bites – medaus bičių liniją, sukurtą brolio bernardino Bakfasto abatijoje, Anglijoje. Dar aš veisiu ir mūsų vietinę rasę – Lietuvos tamsiąsias bites. Ir paaiškėjo, kad tos Bakfasto bitės lietuviškų nepriima, nes kita bičių motinos išskiriamo feromono sudėtis. Radau tyrinėjimus, kad jei vietovėje yra pakankamai tos rasės tranų, motina poruojasi pirmiausia su jais. Ir ją pirmiausia užuodžia savos rasės tranai. Patikėkite, kiek kalbėjau su entomologais, vabzdžių pasaulyje jie negirdėję tokių dalykų. Taip visą gyvenimą tyrinėji, atrandi, stebiesi ir žaviesi tuo be galo sudėtingu bičių pasauliu.
Savo senelio tėviškėje, Norulių kaime, laikau Lietuvos tamsiąsias bites – juokiuosi, kad ten turiu savo poravimosi punktą.
Kaip mokslininkas esate padaręs klaidų?
Ir ne vieną... Sovietmečiu Lietuva augino labai daug raudonųjų dobilų. Kaukazo bitės straubliukas, kuriuo čiulpia nektarą, yra maždaug septynių milimetrų ilgio. Vietinės bitės – vos šeši milimetrai, todėl ji iš raudonųjų dobilų niekada neprineštų medaus. Tada visi šaukė, kad reikia Lietuvai tik Kaukazo bičių, – jas auginome, mokslinius darbus rašėme. O vietinės bitės buvo nustumtos į užribį. Tiesa, habilituotas mokslų daktaras Jonas Balžekas vienintelis Lietuvoje sukūrė vietinių bičių draustinį Jurbarko, Smalininkų, Tauragės miškuose. Laikui bėgant draustinis buvo sunaikintas. Dabar Dzūkijos nacionalinis parkas bando atkurti vietinių bičių populiaciją.
Gamtos tyrimų institutas ėmėsi tyrinėti Lietuvos tamsiosios bitės DNR ir jos genofondo išlikimo galimybes. Esu prisijungęs prie šios grupės – atrinkęs morfologiškai tinkamą bitę, atiduodu į centrą atlikti tolesnius tyrimus. DNR tyrimas brangiai kainuoja – jei visas iš eilės bites tirsi, kitiems mokslo darbams pinigų neliks. Geriausios bitės toliau dauginamos, auginamos motinos, tranai. Savo senelio tėviškėje, Norulių kaime, laikau Lietuvos tamsiąsias bites – juokiuosi, kad ten turiu savo poravimosi punktą. Turime susigrąžinti lietuvišką bitę – degu šita idėja jau ne vienus metus.
Mokslą smarkiai veikia laikmečio mados ar informacijos trūkumas. Anksčiau, be Rusijos, niekur toliau negalėjai išvažiuoti ir ko nors daugiau pamatyti. Tada propagavome didelius tradicinius dadano avilius – tokiems pakelti reikėdavo mažiausiai keturių žmonių, būdavo sunku medų išimti. Darbo tiek, kad medus tapdavo aukso vertės. Tik kai atsivėrė sienos, pamatėme, kad niekur tų sunkių avilių nėra – yra lengvučiai, daugiaaukščiai. Tokius pats vienas susikraunu į mašiną. Dabar vienos bičių šeimos medų išimu per kelias minutes, per dieną galiu keturiasdešimt bičių šeimų sutvarkyti. O anksčiau, jei per dieną išimi dešimties šeimų medų, vakare steni, lyg kalną būtum vertęs.
Vadinasi, ir bitininkystės mokslas tobulėja.
Dar ir kaip! Šiais laikais labai lengva stebėti ir tyrinėti bites: yra daugybė daviklių, lokatorių, matuoklių, kompiuterinių programų... Visuose savo bityno skyriuose turiu kontrolines svarstykles – kasdien aštuntą vakaro į telefoną ateina žinutė su informacija, kiek mano bitės per dieną prinešė medaus Telšių rajone, kiek – Varėnoje.
Svarstyklės kainuoja apie tris šimtus eurų, bet atsiperka per vieną vasarą – pagal dienos duomenis aš žinau, ar vyksta medunešis, ar man reikia važiuoti savo bitelių pamaitinti, o gal jos jau nebeturi vietos, kur medų dėti. Tada kad ir naktį galiu šokti ir važiuoti dėti naujų korių. Visi procesai yra ištobulėję, palengvėję: ir medaus sukimas, ir vaško lydymas.
Bitininkystė labai progresavo per pastaruosius dvidešimt metų, įstojus į Europos Sąjungą. Iki Rusijos karo Ukrainoje kartais važiuodavau skaityti paskaitų į Baltarusiją – ten bitynai iki šiol yra lyg 1965 metais...
Turite daug sekėjų ir gerbėjų, bet ar yra tikrų mokinių, kuriems kaip meistras perduosite savo žinias?
Tiesą sakant, pykstu ant naujosios mokslo sistemos. Jau galėjau tapti profesoriumi, bet iš principo nesieksiu šito vardo. Žinote, kodėl? Nes pagal naują tvarką nereikia rašyti darbo, kviesti komisijos, įrodinėti ir ginti savo idėjų – užtenka parašyti dvidešimt straipsnių cituojamuose žurnaluose. O tie žurnalai yra mokami – už straipsnio išspausdinimą vienas prašo tūkstančio, kitas – pusantro tūkstančio ar dar daugiau eurų. Susimoku, paskui sukviečiu universiteto mokslo komisiją, parodau savo straipsnius cituojamuose žurnaluose, ir aš – jau profesorius. Žinau tokių profesorių, kurie tą patį straipsnį penkiais skirtingais pavadinimais spausdino... Šitaip negalima – man čia ne mokslas!
Bet labai didžiuojuosi, kad yra ir jaunų mokslininkų, kurie iš tiesų domisi bitininkyste, kruopščiai dirba, tyrinėja šią sritį. Ir mano vienas iš anūkų nori būti biologas. Tikiuosi, turėsiu savo veiklos tęsėją.
Navikai, tuberkuliozė, plaučių, psichikos ligos, depresinės ir suicidinės nuotaikos, antrojo tipo cukrinis diabetas – su daugybe tokių ligų kovoti padeda bičių produktai.
Kokius kelius pasirinko jūsų vaikai?
Turiu vieną sūnų ir dvi dukras. Ir jau septynis anūkus. Prieš tris dešimtmečius įkūriau medelyną – kad vaikai po užsienius neišsivažinėtų. Žinau, ką tai reiškia, nes pats dirbau ir Vokietijoje, ir Lenkijoje – reikėjo pinigų bei patirties. Daug ir sunkiai tada dirbau – ir žolę pjoviau, ir tualetus valiau, nors jau buvau mokslų daktaras... Bet praktinės žinios kartais yra brangesnės nei mokslo laipsnis. Juokauju, kad esu velniškai didelis vagis – vagiu akimis ir ausimis (juokiasi).
Kai vaikai paaugo, pradėjo dirbti medelyne – kiekvieną penktadienį mokėdavau jiems atlyginimą. Neverčiau – patys norėjo užsidirbti, stengėsi. Vyriausioji dukra Laura – kineziterapeutė, skaito paskaitas apie apiterapiją. Tai – gydymo ir profilaktikos metodai, kuriuos taikant naudojami bičių produktai. Antra dukra Aistė baigė ekologijos mokslus, paskui – kosmetologiją, tad dabar „piešia“ moteris. Dar ruošia įvairiausius tepalus su bičių vašku. O sūnus Rokas galiausiai perėmė medelyną. Šiame versle nėra lengva – besikeičiantis klimatas, didelė konkurencija...
Vadinasi, bitininkystę, gal tik kitais pavidalais, perėmė ir jūsų vaikai bei anūkai. Bet ar tiesa, kad bičių produktai yra tokie stebuklingi?
Jeigu ne bičių produktai, nežinau, ar toks sveikas ir drūtas būčiau sulaukęs beveik septyniasdešimties. Iki šiol dirbu po šešiolika valandų per dieną. Neseniai bičių produktus paskelbė alternatyviąja medicina ir apiterapiją pripažino kaip vieną iš medicinos šakų. Pernai Klaipėdos universitete dėsčiau kursą apie bičių produktus – turime užduotį parengti padėjėjus šeimos gydytojams, kurie žinotų, kaip veikia bičių produktai, kaip juos tiksliai paruošti ir dozuoti.
Vienas iš stebuklingiausių yra bičių pienelis – tokia želė iš bičių motininių akučių. Pienelyje, vieninteliame gyvūniniame produkte, yra 10-hidroksi-2-deceno (10-HDA) rūgšties. Ji – stipriausias antioksidantas, tiesiog jaunystės eliksyras.
Japonai per metus suvartoja virš septynių šimtų tonų bičių pienelio. Ir pats gyvenime patyriau atvejų, kuriuos vadinu bičių pienelio stebuklu. Baigęs akademiją pradėjau dirbti padėjėju pas Antaną Laurenčiką – už bičių pienelio rinkimo technologiją Maskvos parodų rūmuose lietuvis buvo apdovanotas aukso medaliu. Atėjau pas jį dirbti 1978-aisiais, o po dvejų metų mano mama susirgo skrandžio vėžiu. Pamenu, kaip įšokau į gydytojo, kuris ją operavo, kabinetą: „Daktare, pasakykit, gal mamai kokių bičių produktų galima, kad pasveiktų?“ Jis man per petį paplojo: „Reikėtų bičių pienelio. Bet iš kur tu jo gausi...“
O aš jau kelerius metus tą bičių pienelį mokiausi rinkti, kone šimtą bičių šeimų turėjau. Pradėjau mamai jo vežti. Po metų atvykome atlikti naujų tyrimų.
„Jei pats nebūčiau operavęs, nepatikėčiau! Visiškai sveiko žmogaus rezultatai“, – nustebo gydytojas. Mama pasveiko ir pragyveno dar trisdešimt septynerius metus. Kitam žmogui dėl prostatos vėžio gydytojai žadėjo geriausiu atveju metus, o jis po vienuolikos metų atvažiavo pas mane – susipažinti su daktaru Amšiejumi (juokiasi). Sakau: aš – ne daktaras, tik bitininkas. Pasirodo, jo sūnus iš manęs parveždavo po penkis buteliukus bičių pienelio per metus.
Ir visgi bičių produktai – ne vaistai, o imunomoduliatoriai, padedantys organizmui kovoti pačiam. Tik bičių pikis, kitaip propolis, yra natūralus antibiotikas. Navikai, tuberkuliozė, plaučių, psichikos ligos, depresinės ir suicidinės nuotaikos, antrojo tipo cukrinis diabetas – su daugybe tokių ligų kovoti padeda bičių produktai. Net jei tiesiog skauda galvą, pabandykite ne tabletės griebtis, o lėtai, neužgerdami vandeniu, sučiulpti šaukštelį medaus – po dešimties minučių neskaudės. Medus yra nešėjas – visas gerąsias medžiagas nugabena į gydymo reikalaujančią organizmo vietą.
Sakykite, kas būtų, jei pasaulyje vieną dieną bičių neliktų?
Po penkerių metų ir mūsų nebeliktų – dar Albertas Einsteinas taip yra pasakęs. Neseniai skaičiau įdomų straipsnį, kodėl bitės dar neišnyko, nors gamtoje – tiek daug chemijos. Bitė turi labai stiprius receptorius. Jei nektaras užnuodytas, jos receptoriai reaguoja taip, kad užspaudžia ryklę ir bitė negali tų nuodų nuryti. Labai retas atvejis, kad bitė apsinuodytų ar užterštą nektarą parneštų į avilį.
Žmogus be bičių gal kurį laiką ir išliktų, bet turėdamas tik vienos rūšies maisto taptų labai silpnas, lengvai pažeidžiamas virusų ir bakterijų. Štai Amerikoje chemikalais buvo išnaikinta be galo daug skraidančių vabzdžių, todėl dabar Kalifornijoje migdolų augintojai moka po kelis šimtus dolerių už avilį, kad tik bitininkai jų atvežtų šiems augalams žydint. Nes migdolų riešutai be bičių nesimezga. Kad derlius būtų geras, po medžiais išrikiuojama dvidešimt trisdešimt tūkstančių bičių šeimų... Galbūt bitininkystė yra mažiau matoma ir vystoma mokslo šaka, bet tam, kad žmonija išliktų, ji be galo svarbi.
+3