„Nors bitėmis domiuosi nuo vaikystės ir jau pusę amžiaus jas tyrinėju moksliškai, kaskart vis naujų mįslių jos man užmena“, – prisipažįsta biomedicinos mokslų daktaras ir vienas žymiausių Lietuvos bitininkų Algirdas AMŠIEJUS (66).
Kaip bitininkystė atėjo į jūsų gyvenimą?
Augau kaime, vasaromis su tėčiu ar dieduku eidavome šienauti. Kai pievoje rasdavau kamanių lizdelį, paženklindavau, o vakare parsinešdavau ir iš beržo tošies ar kokių vamzdelių darydavau joms lizdelius. Turėjau septyniolika ar dvidešimt kamanių lizdų. Auginau svajodamas, kaip jos man suneš saldaus medaus. Bet rudeniop tuose lizduose rasdavau ne medaus, o kirminukų. Ir baisiai pykdavau, kodėl kirmėlės užpuolė mano kamanes. Tik jau koks šeštokas būdamas sužinojau, kad ten visai ne kirmėlės buvo, o kamanių vaikai – perai, iš jų paskui išsirita motinėlės, tranai. Dar ilgai širdį sopėjo, kad iš nežinojimo sunaikinau labai daug kamanių...
Kartą pas dieduką susėmiau bičių spiečių – ir visai neišsigandau. Diedukas liepė man laikyti rėtį, o pats kauptuku nuo šakos kratė – visos bitės ant manęs... Sugėlė, pabuvau tris dienas ištinęs, bet nei verkiau, nei bijojau. Todėl paskui vasaromis, kai pusbroliai eidavo ganyti karvių, mane palikdavo prie bičių: pastatydavo statinę su vandeniu, įmerkdavo didelę vantą ir sakydavo: „Žiūrėk, jei tik pradės spiestis, krapyk tuo vandeniu, kad nepabėgtų.“ Nė vienas spiečius neišlėkė, kol aš prižiūrėjau.