Vertinantys išskirtinumą ir istorijų įkvėptą madą bent kelis dizainerės Liepos ALIUKAITĖS (26) kuriamus apdarus ir aksesuarus neabejotinai turi savo spintoje. Jaunosios kartos kūrėjos drabužiai atspindi šiuolaikinės moters jautrumą, drąsą ir stiprybę. Tokia yra ir pati Liepa, kūryboje ir kasdienybėje besivadovaujanti ta pačia – ilgaamžiškumo – filosofija.
Prieš kelerius metus laimėjote Jaunojo dizainerio prizą ir nuo tos dienos esate vadinama viena perspektyviausių šių dienų mados kūrėjų. Kuriate negalvodama apie kitus, o gal pagyrimai jūsų kūrybai įpareigoja labiau siekti profesinių aukštumų?
Dizaineriai Lietuvoje tikrai sulaukia tam tikro spaudimo pasiūlyti unikalų dizainą, tačiau profesinių aukštumų siekis kyla iš asmeninio noro sukurti kokybišką produktą. Šioks toks nerimas dėl kitų nuomonės ir pripažinimo egzistavo pirmaisiais metais, tik pradėjus kūrybinį kelią, o dabar jaučiuosi pakankamai įsitvirtinusi mados rinkoje – subūriau nemažą ratą savo kūrybos gerbėjų, taigi tokios mintys nebekamuoja. Natūralu, kad naujas kolekcijas stengiuosi kurti vis kokybiškesnes, nes su laiku tobulėja ne tik mano pačios, bet ir komandos žinios. Galų gale aiškėja ir visuomenės poreikiai.
Turite savitą kūrybos braižą. Kokį elementą įvardytumėte kaip tą Liepos Aliukaitės?
Turbūt kiekvienas dizaineris, kūryboje besiremiantis asmeniniais išgyvenimais ir nebandantis kurti to, kas tą akimirką madinga, turi savitą braižą. Laikui bėgant pastebiu, kad vis grįžtu prie tam tikrų sprendimų, motyvų ir kompozicijų, kurie man buvo artimi nuo pirmųjų dienų. Labiausiai mane reprezentuojantis elementas – detalės, kuriomis dekoruoju savo kuriamus produktus. Iš pradžių tai buvo konservų skardinių liežuvėliai, kuriuos rinkau su artimųjų pagalba, o naujoje kolekcijoje siekiu išlaikyti tą patį ritmiškumą rinkdamasi jau nebe tokias vizualiai išskirtines detales. Su kiekvienu nauju produktu siekiu atrasti ką nors naujo, bet jaučiu, kad konservų dėžučių detalės paliko tvirtą įspaudą mano kūryboje.
Žinau, kad labiausiai mėgstate kurti viršutinius apdarus. Smalsu, kodėl: juos labiausiai pamėgę ir jūsų kūrybos gerbėjai?
Esu šaltesnių orų mėgėja, linkusi drabužius sluoksniuoti. Beje, dažniausiai kuriu būtent tai, ko pačiai tuo metu trūksta. Visgi mano bestseleriai visada buvo rankinės ir diržai, tačiau su naująja kolekcija įžvelgiu naują tendenciją: moterys labiau renkasi nestandartinių siluetų drabužius, todėl nepasakyčiau, kad tautiečiai prisibijo išskirtinumo. Priešingai, lietuviai linkę eksperimentuoti.
Sutinkate su teiginiu, kad funkcionalumas žudo kūrybiškumą? Ar kurdama vadovaujatės taisyklėmis?
Siekiu, kad funkcionalumas eitų koja kojon su kūrybiškumu. Pagrindinė ir reikalingiausia drabužio funkcija man visgi yra patogumas, todėl stengiuosi galvoti apie žmogų, kuris tai vilkės, ir jo įpročius. O dėl taisyklių – nemanau, kad kūryboje jos apskritai egzistuoja. Yra tam tikri dizaino principai: kompozicija, spalvinė gama, proporcijos – elementai, kuriantys vizualinę harmoniją. Madoje taisyklėmis galima laikyti konstrukcinius ir techninius sprendimus, sezoniškumą, lytiškumo sampratą, tačiau visa kita – nuo estetikos iki idėjų – yra visiškai individualu ir priklauso tik nuo kūrėjo. Man nepriimtiniausias industrijos diktuojamas greitis, iš to kylantis vartotojiškumas. Sąmoningai atsisakiau šio tempo, per metus sukuriu vieną kolekciją. Toks ritmas man leidžia išlikti ištikimai sau ir savo idėjoms.
Tvarumas – neatsiejama gyvenimo būdo dalis ne tik kūryboje, bet ir kasdienybėje?
Tvarumas prasideda nuo mažų kasdienių įpročių. Siekiu, kad tai atsispindėtų visose mano gyvenimo srityse: renkuosi kokybiškus ir ilgaamžius produktus, rūšiuoju šiukšles, palaikau vietos gamintojus ir skatinu antrinį daiktų naudojimą.
Mano drabužinė – minimalistinė, dominuoja juoda spalva. Vaikystėje niekada nesuprasdavau posakio „Batsiuvys be batų“, tačiau dabar esu gyvas to pavyzdys (šypsosi). Dažnai dėviu tą pačią drabužių eilutę, o mano spintos turinys – daugiausia mano kurti apdarai arba rasti antrų rankų parduotuvėse. Galbūt nuskambės labai nedizaineriškai, tačiau nelaikau savęs mados vartotoja. Atsiribojimas nuo vartotojiškumo padeda kūryboje, nes drabužis man nėra tiesiog daiktas ar įvaizdžio dalis. Toks požiūris leidžia kurti, apdaruose įžvelgiant formas, idėją ar nuotaiką.
Ar jaučiate palaikymą iš kolegų dizainerių, jau kelis dešimtmečius įsitvirtinusių mūsų šalies mados pasaulyje? O gal – konkurenciją?
Retai turiu progų pabendrauti su vyresniosios kartos kūrėjais. Regis, šiuo metu tarp kartų – gana didelis atotrūkis tiek estetinės raiškos, tiek auditorijos aspektu: jų klientai augo drauge su jais, todėl ir kūryba labiau orientuota į vyresnį vartotoją.
O kalbant apie jaunosios kartos dizainerių santykius, asmeninė patirtis rodo, kad čia – daugiau palaikymo negu konkurencijos. Visi susiduriame su panašiais iššūkiais, tad džiaugiantis kito sėkme dažnai ir pačiam pasidaro lengviau. Tokiais momentais supranti, kad iš tikrųjų viskas yra įmanoma – kai atkrinta noras lygintis, atsiranda daugiau vietos kūrybai, bendrystei ir augimui.