Drabužių kūrėja Loreta Patašienė: „Linas ne tik puošia, bet ir švarina“

„Terba – tai gaminys, tinkamas ir einant į miestą, ir žingsniuojant į parduotuvę ar traukiant į žaidimų aikštelę su vaikais“, – drąsiai savo nertus krepšius rekomenduoja jauna menininkė. Tokiais ne tik praktiškais, bet ir stilingais gaminiais ji nori atkreipti dėmesį ir į tai, kiek daug yra sunaudojama plastikinių maišelių, ir į būtinybę tausoti gamtą, ir priminti tai, ką jau kurį laiką esame primiršę, – lininį audinį, kuris buvo pagrindinis mūsų senolių buityje. Moteris nuogąstauja dėl to, kad Lietuvoje linų laukai jau labai retai kur bemėlynuoja, o žmonės žavisi tuo, kas populiaru kitose šalyse, pavyzdžiui, levandų laukais. „Gal Lietuvos ūkininkai kada nors vėl pradės auginti linus?“ – viltingai svarsto Loreta.

Idėja gimė iš poreikio

Paklausta, kaip gimė mintis pradėti nerti krepšius, kai, rodos, šiuolaikiniame pasaulyje galima kone viską nusipirkti, Loreta atsakė atvirai: visos idėjos dažniausiai gimsta iš asmeninio poreikio. „Iš Vilniaus persikėlėme į Klaipėdą, todėl pagalvojau, kad tikrai nenoriu nešiotis pirktinių maišų ar krepšių. Svarsčiau apie įvairius variantus, tačiau tinkamos alternatyvos neradau, todėl pamaniau, kodėl nepabandžius pasigaminti pačiai. Be galo mėgstu liną, todėl jis ir buvo ta medžiaga, apie kurią pagalvojau pirmiausia. Taip, kurį laiką tai buvo visų užmirštas audinys, tačiau man jis labai tiko“, – prisiminė aksesuarų kūrėja.

„Tad nusinėriau sau vieną terbą, su kuria galėčiau visur keliauti: eidama į paplūdimį ar žaidimų aikštelę sudėti vaikų žaislus, susimesti pirkinius ar tiesiog laikyti rankinėje, jei prireiktų. Nenorėjau nešiotis plastikinių maišelių, kurie nei gražūs, nei ekologiški, todėl ir gimė laisvalaikio terba“, – aiškina Loreta. Daugelis nuogąstauja, kad skylėtas krepšys skirtas tik vasarai, tačiau menininkė įsitikinusi, jog tai nėra sezoninis produktas – jis tinka ir šaltuoju, ir šiltuoju metų laiku.

Loreta pripažįsta, kad terba – ne tik praktiškas, bet ir stilingas akcentas. Kūrėja prigaminusi įvairių spalvų krepšių. „Galiu pasiūlyti ir ryškesnį, ir žemiškų spalvų gaminį. Man patinka ryškesnės, nors pastebėjau, kad tie žmonės, kurie renkasi liną, pirmenybę teikia pastelinėms, ramioms, žemiškoms, natūralioms spalvoms: pilkai, rusvai, rudai, baltai ir pan. Aišku, žinau, kokios madingiausios spalvos, bet atkreipiau dėmesį į tai, kad lietuviai vis dėlto renkasi žemiškus tonus. Gal todėl, kad patys esame ramesni, nelinkę išsiskirti, o gal dėl to, kad norime natūralumo, – svarsto moteris. – O štai jei kalbėtume apie italus, ispanus ar prancūzus, jie be galo mėgsta ryškesnes spalvas. Jiems svarbu, kad būtų akcentas, todėl dažniausiai tokį krepšį ir įsigyja kaip išskirtinę stiliaus detalę“, – skirtumus tarp lietuvių ir užsieniečių klientų pastebi kūrėja.

Ilgalaikis audinys

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Loretos gaminami krepšeliai nedideli, ploni, tačiau, kaip tvirtina pašnekovė, jų išvaizda apgaulinga – šie iš lino nunerti gaminiai yra itin tvirti. „Gaminu tokius krepšius, kokius anksčiau tinklus rišdavo žvejai, – aš neriu, o jie rišdavo. Tad galima įsivaizduoti, kokia stipri ši medžiaga. Mūsų senoliai daug kur naudojo liną – tai buvo pagrindinis audinys, tik mes jį primiršome, nes atsirado įvairių pakaitalų, pradėjome žiūrėti į neva prabangesnes, gražesnes medžiagas“, – mano moteris. Vis dėlto L. Patašienė įsitikinusi, kad linas yra universalus audinys: jis nesukelia alergijos, padeda kontroliuoti šilumą, pavyzdžiui, vasarą yra laidus orui, sugeria prakaitą, o patalynė iš lino yra itin maloni kūnui.

„Terba – ilgalaikis gaminys. Linas yra labai stiprus verpalas, taip pat labai naudingas žmogui, ypač jei kalbėtume apie ekologiją. Negalėčiau įvardyti kito verpalo, kuris atlaikytų ir didelį svorį, ir suteiktų grožio, ir būtų ekologiškas. Medvilnė ne tokia – ji blunka, greičiau dėvisi. Sintetinių medžiagų atsisakau, nes nemėgstu jų iš esmės. Žinoma, daugelis pripratę prie drobinių maišelių, tačiau terba suteikia daugiau išskirtinumo. Be to, jos mezginys tampresnis, geriau prisitaiko prie daiktų formų, nesiglamžo“, – ne visų iš pirmo žvilgsnio pastebimus privalumus vardija pašnekovė.

Loreta nuogąstauja, kad linų Lietuvoje praktiškai nebeaugina, verpalus tenka užsisakyti iš įmonės, kuri, deja, medžiagas vežasi iš Lenkijos. „Jei yra levandų laukų, kodėl nėra linų laukų, kurie seniau mūsų kraštuose buvo įprasti? Labai žavimės tuo, kas svetima. Nors levandų laukai gražūs ir kvepia, tačiau linai taip pat duotų labai daug naudos“, – pašnekovė nori priminti, kad šis augalas – mūsų senolių palikimas, nes jiems jis buvo nepakeičiamas.

Siunčia ekologijos žinutę

Loretos gaminami krepšiai – ne tik gražūs ir praktiški, jais moteris, be kita ko, nori atkreipti dėmesį į ekologijos problemas, paskatinti žmones mąstyti ne tik apie save. „Norėčiau pasakyti, kad galime gyventi ir be plastiko, juk anksčiau žmonės jo neturėjo ir tikrai buvo labiau prisiderinę prie gamtos, ją mylėjo, gerbė ir tausojo. Dabar mes labai stengiamės sveikiau valgyti, bet nekreipiame dėmesio į tai, ką atiduodame gamtai. Pajūryje vaikščiodami su vaikais matome daug išmestų šiukšlių: plastikinių maišelių, butelių, pakuočių ir pan. Ypač tai matyti po žiemos. Paplūdimyje randame ir daug tinklų, kai kuriuose yra įsipainiojusių žuvų, o tinklai, žinoma, pagaminti iš nesuyrančios medžiagos“, – menininkė kviečia susimąstyti apie vartotojiškumą ir sako, kad pradėti galime kiekvienas nuo savęs bent mažais žingsneliais.

„Aš noriu visiems perduoti žinutę, kad pirkdami plastikinį maišelį nesutaupome. Geriausiai turėti daugkartinį. Aišku, būtų puiku, jei jis būtų iš natūralaus pluošto“, – moteris ragina susimąstyti, ar kaskart parduotuvėje reikia pirkti plastikinį maišelį. Loreta gali pasiūlyti ir mažų maišelių, siūtų iš labai plonos drobelės. Tokie – puikus pasirinkimas vietoj mažų plastikinių maišelių, į kuriuos parduotuvėje įprastai dedamos daržovės, vaisiai, birūs produktai. Rankų darbo maišiukai tinka smulkiems produktams (riešutams, sėkloms, vaisiams ir pan.) pasisverti. „Apskritai tokius labai patogu naudoti ir buityje, pavyzdžiui, susidėti arbatžoles. Juos gaminu iš natūralaus nedažyto lino, tad, kai susidėvės, galima atiduoti gamtai jai nepakenkiant, neteršiant. Krepšius galima kompostuoti, nes linas yra augalas“, – aksesuarų kūrėja sako dviračio išrasti nenorinti ir ieško paprastų sprendimų kasdienybei palengvinti: ko reikia jai pačiai, tą siūlo ir visuomenei.

Alternatyvos virtuvėje ir vonios kambaryje

Loreta prasitarė, kad mato ir daugiau perspektyvų, kur liną būtų galima pritaikyti buityje. Pavyzdžiui, ji sugalvojo, kaip paprastą sintetinę indų kempinėlę pakeisti į natūralią, pagamintą iš lino. „Mezgu linines pašluostėles ir pati jas naudoju indams plauti. Dažnai tokią pridedu kaip dovanėlę užsisakiusiesiems terbą ar kitą produktą. Jau esu gavusi atsiliepimų, kad ją patogu naudoti, kad ji gerai sugeria drėgmę, mažiau reikia indų ploviklio, kad ilgai tarnauja, galima skalbti su įprastais skalbiniais, o svarbiausia – kad neteršia gamtos, nes susidėvėjusią kempinėlę galima tiesiog kompostuoti“, – apie nenuginčijamą natūralios kempinėlės naudą pasakoja Loreta. 

Moteris atkreipė dėmesį ir į tai, kad dažnas duše taip pat naudoja naudoja iš nesuyrančių medžiagų pagamintas kempines. „Deja, tokias reikia dažnai keisti, todėl gamtą teršiame tik labiau, o prie to kasdien prisidedame kiekvienas. Tad planuoju gaminti ir linines prausimosi kempinėles. Jos būtų labai patogios naudoti, o susidėvėjusios gamtos sąlygomis gana lengvai suirtų“, – natūralių produktų alternatyvas įžvelgia pašnekovė.

„Klientai dažniausiai labai teigiamai vertina šiuos gaminius, džiaugiasi išbandę. Džiugu, jog vis daugiau žmonių supranta, kodėl reikia naudoti natūralių medžiagų gaminius, kad tai ne tik mada, bet ir žingsnis, padedantis tausoti gamtą“, – moteris mano, jog vis daugiau žmonių tampa sąmoningesni ir renkasi natūralius produktus.

Vertybes skiepija ir vaikams

Loreta augina tris vaikus, tad akivaizdu, kad šurmulio, triukšmo ir džiaugsmingo klyksmo namuose netrūksta. Tačiau kūrėja jau nuo mažumės savo mažyliams aiškina, kodėl reikia saugoti gamtą, kokios yra žalingų ir neatsakingų poelgių pasekmės. Vis dėlto auklėja ne tik kalbomis, bet ir darbais, savo pavyzdžiu. Moteris tikina, kad mažiesiems diegti vertybes daug lengviau, nes vaikai viską priima paprastai. „Jie mato, kaip elgiasi, gyvena tėvai, ir į tai reaguoja visiškai natūraliai. O tam, kad vaikai užaugtų turėdami vertybių, privalome pradėti nuo savęs, nes jie mokosi iš tėvų pavyzdžio. Jei pradėsime nuo savęs, pradės keistis ir aplinkiniai žmonės, matys, kad galima kitaip gyventi“, – įsitikinusi menininkė.

Loreta sako, kad gamta yra jos ir šeimos gyvenimo dalis, nes ten praleidžia nemažai laiko, tad atsidėkoti jai būtina ir tai daro tokiais būdais, kokie jai yra priimtiniausi. „Savaitgaliais su vaikais daugiausia laiko praleidžiame gamtoje, tyrinėjame, kaip ji kiekvieną sezoną keičiasi. Tam turime puikias galimybes, nes gyvename Klaipėdoje, todėl einame į mišką, prie jūros. Vaikai mato, kokie gyvūnai gyvena, paukščiai skraido, kokie augalai vyrauja. Pastebėjau, kad pabuvę gamtoje vaikai mažiau serga. Už tai gamtai esu labai dėkinga, todėl labai noriu jai atiduoti kuo daugiau gerumo, atsidėkoti už jos teikiamus turtus, skleisti žinutę, kad, norėdami tausoti aplinką, turime pradėti nuo savęs“, – L. Patašienė ragina nepamiršti, kad turime ne tik imti, bet ir duoti.