Drabužių versle besisukanti Monika Dubauskaitė: „Jaučiuosi tarsi plevėsuojanti ore“

Mados pasaulyje jūs – neseniai, o versle?

Įvairios veiklos mano gyvenime yra buvę milijonas. Savo poreikiams pradėjau užsidirbti dar nebaigusi vidurinės mokyklos – net automobilį buvau nusipirkusi! Aštuoniolikos, dvyliktoje klasėje, su draugu važiuodavau į Vokietiją, į Magdeburgą, rinkti žmonių išmetamų daiktų. Tuo metu ten buvo tradicija kartą per mėnesį nereikalingą buitinę techniką ir visokius smulkius daiktus krauti tiesiog gatvėse. Mes juos rinkdavome, pargabendavome į Vilnių ir parduodavome.

Į ką išaugo tie vojažai?

Pradėjau investuoti į nekilnojamąjį turtą! Viskas vyko gana ekstremaliai. Kaip dabar pamenu, eidavau per Senamiestį, stuksendavau į senų butų, kuriuose gyvena socialinės atskirties žmonės, duris ir prašydavau būstus parduoti. Taip įsigijau pirmąjį butą.

Paskui išvažiavau į Dubliną, ten sutikau būsimą vyrą. Man patiko sportuoti, daug metų profesionaliai užsiėmiau menine gimnastika. Airijoje baigiau sporto instruktorių kursus, truputį dirbau sporto klube. Paskui vienas po kito gimė sūnūs...

Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete studijavau socialinį darbą – vis grįždavau čia dėl mokslų, baigiau magistratūrą. Kad ir ką daryčiau, man labai svarbus davimo žmonėms pojūtis. Dabar savanoriauju „Vaikų linijoje“. Labai gera padėti vaikams. Taip pat noriu ten būti, kad išmokčiau dar geriau bendrauti su savo atžalomis.

Beje, pernai dar įstojau į Vilniaus universitetą pasigilinti į psichologiją. Visada domėjausi ja, psichologinėmis temomis daug skaitydavau. Tos žinios praverčia ir socialiniame darbe, ir auginant sūnus, bendraujant su draugais, aplinkiniais. Tačiau studijuoti nutariau pirmiausia dėl savęs. Aš viską darau dėl savęs.

Dėl savęs Kaune buvote įkūrusi veganiško maisto restoraną?

Iš pradžių jis buvo žaliavalgių, paskui tapo veganų. Jį kūriau, nes mačiau tuščią nišą verslumui vystyti, tokia mityba to metu pati labai domėjausi. Kai tam atiduodi visą save, kodėl gi nesukūrus kokios nors didesnės veiklos? Paskui restoraną pardaviau. Tikėjau, kad jis klestės, deja, ta įmonė bankrutavo.

Ir aš turėjau nesėkmingų projektų, bet per juos įgijau naudingos patirties. Kurdamas naują verslą visada rizikuoji, būna, kad nepasiseka. Neverta dėl to graužtis!

Buvau pradėjusi kurti kaimo turizmo verslą: prie Sudervės turėjo iškilti keturi poilsiui skirti namukai. Rašiau projektą gauti Europos Sąjungos paramą, gavau patvirtinimą, pradėjome statybas. Tačiau neįvykdžiau terminų ir projektas buvo anuliuotas. Manau, kad tada suklydau imdamasi per plataus ir sudėtingo reikalo.

Tačiau kitas projektas – sostinėje esantis batutų pramogų centras „Skypark“ – klesti. Galima jus ten užklupti bešokinėjančią?

„Skypark“ gyvuoja trejus metus. Kai mano vyrui kilo mintis tą batutų centrą kurti, aš buvau užsėmusi – Kaune turėjau veganiško maisto restoraną. Tačiau išgirdusi apie tą idėją, viską mečiau ir atskubėjau padėti. Labai gera matyti čia dūkstančius vaikus, jų šypsenas. Jiems čia – rojus. Pati ant batutų nešokinėju, viską išbando sūnūs, jų draugai. Daug keliauju po įvairias Europos šalis, po skirtingus batutų parkus su vaikais – jie informuoja, kas kur geriau.

Kodėl nusprendėte pasukti į drabužių verslą, pradėti pati juos kurti?

Esu kūrybiška asmenybė, anksčiau piešdavau. Nuo paauglystės siuvau drabužius ir sau nešioti, ir parduoti. Esu dirbusi modeliu – matydavau dizainerių kūrinius. Galima sakyti, kad idėja, kurią neseniai įgyvendinau, mano galvoje kirbėjo visą gyvenimą. Tik galimybę kurti drabužius vis nukeldavau ateičiai, pasilikdavau tarsi desertą. Galvodavau: „Tai darysiu tada, kai galėsiu sau leisti.“ Pagaliau tas metas atėjo! Prieš pusmetį pajutau, kad turiu daugiau laisvo laiko, kurį galiu skirti kūrybai. Vėl pradėjau piešti – nutariau „pasikinkyti arklius“ ir visą gyvenimą brandintą idėją pagaliau įgyvendinti: sukūriau, pasiuvau pirmąją kolekciją. O tada pajutau, kad veiklos per mažai. Vilniuje, „Ogmios mieste“, kaip tik atsirado galimybė išsinuomoti patalpas. Man ši vieta labai patinka. Visi verslai, kurie čia sukasi, sėkmingai auga. Nusprendžiau tai būtinai išnaudoti ir įkūriau dizaino namus „Ošia“. Supratau, kad jiems užpildyti vien pačios kuriamų drabužių neužteks, todėl ten pakviečiau pristatyti savo kūrinius ir daugiau lietuvių dizainerių.

Panašių butikų sostinėje daug. Tai negąsdino?

Tikra tiesa... Tačiau „Ogmios mieste“ tokios vietos dar nebuvo. Viską, kas „Ošia“ parduodama, labai kruopščiai pati atrenku. Tam skiriu labai daug laiko. Stengiuosi išlaikyti vientisą parduodamos aprangos stilistiką: čia pristatomi minimalios struktūros, skandinaviško tipo drabužiai. Ir toliau pati modeliuoju. Jei būna emocinių krizių, jaučiuosi pavargusi, prislėgta – griebiu pieštuką, sąsiuvinį ir kuriu eskizus. Visas emocijas išpaišau ir atrodo, kad debesys pasitraukia, diena vėl nušvinta.

„Ore“, „Ošia“ – lengvumo įspūdį kuriantys pavadinimai...

Mane labai traukia Žemės stichijos, viskas, kas susiję su planeta, kurioje gyvename. „Ore“ labai gerai atspindi mano pačios būseną: dažnai jaučiuosi tarsi plevėsuojanti ore.

„Ošia“ man primena jūrą. Aš daug kaituoju. Jėgos aitvarai – mano varikliukas, neatsiejama gyvenimo dalis. Tai – daugiau negu pomėgis. Tai tarsi antrasis mano aš. Dar vienas iškrovos būdas, padedantis pamiršti visus darbus ir atsakomybes. Gal jau septynerius metus vasaras su vaikais praleidžiu Svencelėje, prie Kuršių marių. Gyvename kemperyje ir kaituojame. Taigi „Ošia“ tarsi nubloškia prie marių – ten, kur vien geros emocijos.

Mane visada traukė ekstremalus sportas. Būdama šiltuose kraštuose plaukioju banglente, žiemą čiuožiu snieglente. Ir su parašiutais šoku. Esu išlaikiusi AFF programos egzaminus: iš trijų kilometrų aukščio galiu šokti su parašiutu be instruktoriaus. Tik tai – labai daug investicijų reikalaujantis sportas. Šiuo metu jis atidėtas. Ekstremalūs pjūčiai negąsdina. Dažnai susimąstau, gal mano per silpnas baimės jausmas? Nes esu dariusi didelių rizikingų dalykų ir sporte, ir versle. Ta bebaimystė – iš kažkur, kaip ir verslumas...

Tikrai, iš kur ta verslumo gyslelė?

Gal tai genuose – mano tėtis buvo verslus, tačiau su mumis negyveno... Kartais bandau suvesti galus – pagalvoju, kaip aš nebijau pradėti naujų dalykų? Ekstremalumas, baimės nebuvimas – nežinau iš kur... Gal kad augau šeimoje, kurios kasdieniame gyvenime ekstremalumo buvo nemažai? Mano vaikystė nebuvo lengva... Netrūko sudėtingų situacijų, kurias turėjau išgyventi. Žvelgiant į šviesiąją to dalyko pusę, gal tai mano asmenybei suteikė drąsos, nebijoti rizikuoti, tobulėti.

Kaip auginate savo vaikus?

Mano auklėjimo politika... neauklėti. Tiesiog būti draugais. Nesiverčiu per galvą bandydama sūnus įsprausti į kokius nors rėmus, įpareigojimus. Mes esame geri draugai ir bendradarbiaujame. Nemanau, kad labai sudėtinga vaikus auginti. Gal sunkiau buvo iki kokių dvejų metų. O dabar – smagu: grįžtu namo, juose laukia draugai – dvylikos Vilius ir vienuolikmetis Kadis. Su jais dažnai kur nors išvažiuoju. Noriu sūnums parodyti kitas kultūras. Porą mėnesių kartu keliavome po Filipinus, kelias savaites praleidome Dubajuje.

Turėjome susitikti anksčiau. Tačiau gavau jūsų žinutę iš ligoninės... Kai tempas tampa per didelis, gyvenimas sustabdo būtent taip?

Tiesiog nualpau ir dėl išsekimo atsidūriau ligoninėje... Manau, kad ne darbai dėl to kalti. Gydytojai sakė, kad per mažai valgau, trūksta vitaminų. Tačiau aš negaliu daug kimšti – man tiesiog netelpa. Ką dedu į lėkštę, atsakingai atsirenku. Ir taip buvo visada. Esu išbandžiusi žaliavalgystę, dabar valgau viską. Tačiau mano svoris nekinta nuo keturiolikos metų.

Netrukus dviem savaitėms lėksiu į Egiptą – atsigausiu! Keliauju aš daug, dažnai – viena. Lotynų Amerikoje apsistodavau nakvynės namuose. Tada, nors išskrendu viena, visada randu su kuo pabendrauti, o kai norisi vienumos – lengva atsitraukti. Iš sutiktų žmonių pasisemiu idėjų, išmokstu ko nors naujo. Mano asmenybės tobulėjimui kelionės labai daug reiškia. Tačiau niekada netraukė kur nors išvažiuoti visam laikui – visada pasiilgstu Vilniaus, čia gyvenančių artimiausių žmonių. Tai – vaikystės draugai, su kuriais kažkada kartu lankiau mokyklą, leisdavome laiką po pamokų. Iš jų sulaukiu daug supratimo, palaikymo, be abejo, neapsieiname ir be sarkazmo, juokučių.

Jūsų įvairiapusiškumas atrodo labai žavus. Tačiau gal tai – vis dar besitęsiančios savęs paieškos?

Gal jūs ir teisi? Gal vis dar beldžiu į skirtingus langus, nes ieškau savęs?.. Kita vertus, nors ir kur belsčiausi, jaučiuosi jaukiai. Stengiuosi imtis tik tokios veiklos, kuri man smagi. Labai geras jausmas ateiti į vis naują sritį, pastatyti karalystę ir ja žavėtis. Paskui pastatyti kitą, kitokių spalvų... Skirtinga veikla daug duoda – man labai nenuobodu gyventi.