Dramaturgė D. Čepauskaitė: „Paauglių gyvenimas šokiruoja juos pačius – ir mane jis šokiruoja“

Iki premjeros liko mėnuo. Kaip jaučiatės? Koks šiuo metu yra Jūsų vaidmuo?

Kol kas aš dalyvauju repeticijose kartu su aktoriais, mes „matuojamės“ pjesę – vyksta paskutiniai koregavimo darbai, žiūrime, ko trūksta, kur spragos. Tiesiog vyksta darbinis procesas, bandome surasti optimalų teksto variantą. Kai galutinis tekstas bus patvirtintas, manęs repeticijose jau nebereikės.

Ką transliuoja pavadinimas? Ką jaunas (ar nebūtinai) žiūrovas turėtų iš jo suprasti dar prieš prasidedant spektakliui?

Vien iš pavadinimo jis nieko neturėtų suprasti. Pavadinimas turėtų suintriguoti. Jis kilo iš vaikiško žaidimo, kurį mes vaikystėje žaisdavome – sakyk „lėkiau lėkiau lėkiau“, o išeina ir „lėkiau“ ir „kiaulė“. Spektaklyje bus nagrinėjama patyčių tema. Vienas personažas, paauglė mergaitė, gauna kiaulės pravardę, todėl tai nulėmė ir pjesės pavadinimą. Taip pat galima daugiaprasmiškai iššifruoti – tas „lėkiau lėkiau“ atspindi paauglių gyvenimo ritmą, bėgimą paviršiumi, norą aprėpti viską, patirti kuo daugiau. Tuo lėkimo ritmu šiuolaikinis paauglys ir gyvena.

Kaip gimė pjesės turinys? Ar jame yra asmeninės patirties, išgyvenimų?

Ne, mano asmeninių išgyvenimų ten nėra. Pjesės kūrimas prasidėjo nuo „Vaikų linijos“ internetinėje svetainėje esančio paauglių forumo „Diskutuok su bendraamžiais“. Tame forume paaugliai anonimiškai bendrauja, dalinasi savo patirtimis bei patarimais. Skaitydama vaikų žinutes, stengiausi suprasti, kuo jie gyvena, kas juos labiausiai skaudina, su kokiais iššūkiais ir problemomis jie susiduria. Kai kurios paauglių patirtys, išsakytos tame forume, pasitarnavo kuriat pjesę. Nenaudojau konkrečių istorijų, kad vaikai, kurie ten rašo, nebūtų atpažįstami, bet aprašiau kai kurias situacijas, emocijas, problemas. Visi personažai, kurie bus spektaklyje, yra išgalvoti, tačiau turi autentiškų išgyvenimų krūvį. Tokiu būdu ir gimė pjesė – atsispiriant nuo tikrų paauglių patirčių, o mano užduotis buvo sudėlioti iš tų daugybės autentiškų mozaikos gabalėlių logišką istoriją.

Ar lengva vaizduoti šiuolaikinį paauglį, įsijausti į jo gyvenimą, pastebėti, kas jam yra aktualu?

Aišku, tai nėra lengva. Apskritai paauglio amžius yra sudėtingas – jis yra dygus, protestuojantis, maištaujantis. Paauglystė yra gal net pats sudėtingiausias žmogaus gyvenimo etapas. Be to, mano paauglystė buvo labai seniai, todėl nori nenori, bet amžius, gyvenimiška patirtis atitolina nuo paauglių mąstysenos, todėl mes stengėmės remtis ne savo, bet šiandienos paauglių patirtimis. Sėdėjau tuose forumuose ir stengiausi pajusti jų gyvenimą iš vidaus. Be to, mes važinėjome po mokyklas, susitikinėjome su paaugliais gyvai, buvome paruošę jiems įvairiausių 50 klausimų – pradedant nuo to, ką šiąnakt sapnavai, iki, tarkime, kokia įsimintiniausia visų laikų istorinė asmenybė. Klausimai turėjo tikslą aprėpti jų pasaulį, suprasti kuo jie gyvena, kas jiems svarbu, dėl ko jie jaudinasi, kas juos skaudina.

Jie noriai atsakinėjo?

Įvairiai buvo. Kai kurie protestavo ir neatsakinėjo, bet mes neturėjome tikslo priversti. Mes tai pateikėme kaip žaidimą – jeigu jums įdomu, žaiskime, nenorite – neprivalote. Dauguma įsitraukė į tą žaidimą noriai. Be to, mes jiems aiškiai pasakėme, kad nėra neteisingų, blogų ar neįdomių atsakymų. Jie gali sakyti tiesą, gali meluoti, išsidirbinėti, mums visi variantai tinkami, mes netikrinsime jų atsakymų melo detektoriumi. Jie taip ir atsakinėjo – kas norėjo, rašė tiesą, kas nenorėjo atvirauti – melavo. Bet mums visi variantai vienodai vertingi. Jeigu jie meluoja, šaiposi, trolina – mes tai matome, ir labai įdomu tirti jų mąstyseną: kur jie išsisukinėja, kur nepatogiai jaučiasi, kada nori pasirodyti kieti ar pasislėpti už bajerių atsakinėdami... Tos patirtys buvo labai įdomios, mes tiesiog stengėmės bendrauti su vaikais ir juos pažinti.

Jūs turite dukterį, beveik panašaus amžiaus, kaip ir pjesės veikėjai. Ar ji vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie pjesės kūrybinio proceso?

Na, ji šiek tiek jaunesnė negu pjesės personažai, bet, be abejo, aš jai pasakodavau, kad rašau tokią pjesę, ir ji pasidalindavo istorijomis iš savo bendraamžių gyvenimo. Negalėčiau pasakyti, kad aš tai tiesiogiai panaudojau, bet tai suteikė platesnį ir betarpiškesnį supratimą apie šių laikų paauglį. Niekas spektaklyje neturėtų atpažinti konkrečiai savęs, nes mes specialiai vengėme viešinti konkrečias istorijas. Vaikai, kurie dalinasi savo patirtimi anonimiškai, neturėtų jaustis išduoti. Tačiau iš kitos pusės, spektaklio emocinis krūvis ir problematika, turėtų būti jiems sava, atpažįstama ir suprantama.

Jūsų dukra eis į spektaklį?

Manau, taip. Spektaklio amžiaus cenzas – nuo dvylikos metų. Galbūt yra geriau pamatyti anksčiau negu per vėlai? Galbūt ne visi dvylikamečiai patiria tai, ką spektaklio herojai, tačiau kalbant apie problemas iš anksto, tai gali suveikti prevenciškai.

Ar nemanote, kad kai kurios scenos gali šokiruoti?

Galbūt, bet gyvenimas taip pat kartais gerokai šokiruoja. Scenoje nebus nei smurto, nei keiksmažodžių, o tas vaizduojamas pasaulis ir yra jų (paauglių) pasaulis. Be abejo, kartais jis šokiruoja juos pačius (ir mane jis šokiruoja, skaitant jų išgyvenimus), tačiau tik taip galima atkreipti dėmesį į problemas – jas rodant, o ne slepiant.

Trumpai papasakokite, kokios yra pjesėje keliamos problemos.

Plačiąja prasme mes pasirinkome patyčių temą. Siauriau, konkrečiau – palietėme sekstingo temą, kuri teatre nėra plačiai nagrinėta. Tai dalijimasis intymiais vaizdais naudojant technologijas ir iš to kylančios seksualinio pobūdžio patyčios. Paauglės merginos dažnai drąsiai ir nesusimąstydamos siunčia savo erotines nuotraukas, apnuoginto kūno nuotraukas, ir po to sulaukia žiaurių patyčių, kai tos nuotraukos paviešinamos – būtent tokią istoriją mes ir norime papasakoti. Nesiekiame moralizuoti ar teisti. Spektaklio paskirtis nėra nei auklėti, nei smerkti. Tiesiog norime kalbėti apie problemą ir priversti susimąstyti, norime sufokusuoti dėmesį į tuos aktualius dalykus, kurie vyksta.

Pjesėje vaizduojami ir tėvai, kurie patys turi daug problemų, desperatiškai kabinasi į vaikus, ar atvirkščiai – yra pernelyg savimi užsiėmę, kad atkreiptų į juos dėmesį. Galbūt spektaklis ir tėvus paskatintų susimąstyti?

Manau, kad taip, be abejo, spektaklį galėtų, netgi turėtų žiūrėti ir tėvai, tik noriu atkreipti dėmesį, kad tėvai, kurie veiks šiame spektakly, yra vaizduojami paauglio akimis – kaip paauglys juos mato. Galbūt suaugusiojo akimis ta situacija atrodytų visai kitaip, bet kadangi mes kuriame spektaklį apie paauglius – jie svarbiausi, todėl tėvų paveikslas gali pasirodyti šiek tiek iškreiptas. Mes sąmoningai kuriame tėvus tokius, kokius mato paaugliai, rodome tuos santykių aspektus, kurie juos labiausiai žeidžia bendravime su tėvais. Beje, bendravimas su tėvais yra viena didžiausių problemų paauglystėje, ką rodo ir išpažintys forumuose – nuolatinis nesusikalbėjimas, negebėjimas vieniems kitus išklausyti, suprasti, kelia paaugliams didžiulę įtampą, vienišumo, nereikalingumo būsenas, bei atstumtojo sindromą.

Kam rekomenduotumėte pamatyti spektaklį? Ar geriau būtų eiti paaugliams su tėvais, o galbūt kartu su klase?

Manau, nėra absoliučios taisyklės, visaip gali būti. Yra visokių tėvų ir visokių vaikų. Jeigu kažkam nejauku eiti su tėvais, jie gali eiti su bendraklasiais. O juk yra ir tėvų , kurie su vaikais bendrauja visiškai atvirai ir kalba apie viską, ir jiems visai nebaisu eiti kartu.

Ar ateityje planuojate rašyti daugiau pjesių paaugliams, toliau tyrinėti jų gyvenimus ir jiems kurti?

Konkrečių planų kol kas nėra, žiūrėsim, kaip pasiseks šitas darbas. Mes jo ėmėmės dar ir todėl, kad apskritai spektaklių paaugliams yra labai mažai, tai yra ta amžiaus grupė, kurią labai sunku pritraukti į teatrą. Jie jau per dideli žiūrėti vaikiškus spektaklius, bet galbūt dar nelabai supranta spektaklius suaugusiems, todėl į teatrą jiems lyg ir nėra ko eiti. Mes norėjome užpildyti tą spragą. O kadangi kiekvienam įdomiausia žiūrėti apie save, todėl ir stengėmės sukurti spektaklį paaugliams apie paauglius, ne adaptuoti kokią nors klasiką, o kurti istoriją apie juos, apie tai, kas karšta šiandien. Kiek teko bendrauti su vaikais, jie sakė, kad eitų į tokį spektaklį ir jiems būtų įdomu. Galbūt jie nebuvo nuoširdūs – nežinau, bet greitai įsitikinsime.