Du unikalūs G.Skaraitienės fotoprojektai: ką po kaukėmis slėpė žinomos asmenybės?

Trisdešimt metų fotografijos padangėje nuo vieno debesies ant kito šokinėjanti Greta savo fotoaparatu yra įamžinusi dešimtis tūkstančių žmonių. Pažįstantys fotografę žino, kad sutikti ją paniurusią – beveik neįmanoma, o jeigu nuotaika tądien ir ne pati geriausia, aplinkiniai vargiai tai pajus. Galbūt todėl Gretą taip noriai prisileidžia net tie, kurie pozuodami priešais fotoobjektyvą jaučia labiau įtampą negu džiaugsmą.

„Menininkams pandemijos laikas atnešė naujų vėjų, jie įpūtė ir naujų minčių. Stresinės situacijos verčia į viską pažvelgti kitaip ir kasdienybėje pamatyti kitokias spalvas, kitas kūrybines kryptis, nors visi esame nukentėję ir suvaržyti. Žiūrėk, eini gatve, su tavimi lyg ir pasisveikino, bet per veidą dengiančias kaukes nebeatpažįsti praeivių. Sustoji, atsisuki, žiūri į to žmogaus akis ir vis tiek neatpažįsti... Dabar – sudėtingas laikas. Žmogus lyg ir tas pats, tačiau sunku jo veide įžvelgti emocijas. Pandemija po kaukėmis paslėpė šypsenas, bet mes juk likome tokie patys! Norime juoktis, apsikabinti, plačiai vieni kitiems nusišypsoti ir tos žavios šypsenos nedengti po stilingo audinio skiaute“, – svarsto fotomenininkė.

Ji sutinka, jog turime laikytis atstumo, dėvėti kaukes. Tačiau visiškai atsisakyti švenčių, tarpusavio bendravimo neįmanoma. Taip Gretai gimė idėja visas savo patirtis ir keisto laikotarpio meną apvilkti „Nusišypsok fotografuoju!“ ir „Pandemijos portretai“ pavadinimais.

„Man patinka stebėti žmones ir juos fotografuoti. Pastaruoju metu aplink save mačiau daug įdomių žmonių ir kaukės jų nesugebėjo paslėpti, užmaskuoti ar suvienodinti. Žmonės su kaukėmis lyg patys prašėsi į kadrą. Nusprendžiau juos  sudėti į vieną fotoprojektą Pandemijos portretai. Juk visa šita situacija kada nors baigsis. Ir vėliau mes galėsime nebeskausmingai atsiminti šitą pandeminį laiką, gal net pasijuokti ar pasidžiaugti savo išradingumu kuriant to laikotarpio stilių.

Mačiau, kad žmones erzina kaukės, nepatogumas jas dėvint. Ir pati neretai praeidavau pro bičiulius jų nepažindama. O kaip suprasti, ar žmogus šypsosi?

Netrukus iš visų apmąstymų atsirado dar vienas mano fotoprojektas Nusišypsok. Fotografuoju!. Tai – savotitiškas  žaidimas su modeliu. Aš paprašydavau nusišypsoti dėvint kaukę ir tada ją keliom sekundėm nusitraukti. Net ir tokiu nelengvu periodu linkiu visiems save linksminti. Aš tai darau fotografuodama portretus“, – pasakoja menininkė.

Pasak G.Skaraitienės, žmogus per savo gyvenimą būna užsidėjęs daug kaukių. Dažnai nematomų.

„Visi ieškome tikrumo kitame, bet neretai pamirštame apie save. Šis laikas gal ir yra duotas, kad pamąstytumėme apie savo būtį, suprastumėme, kodėl esame čia. O kai suprasime, gal ir tos medžiaginės kaukės nebus tokios baisios. Ir pati po kauke stengiuosi šypsotis žmogui. Akių kontaktas su fotografuojamuoju asmeniu – labai reikalingas. Juk per trumpą laiką turi pajusti žmogų, jis turi tau atsiverti, kad nufotografuotame kadre būtų tikras.

Fotosesijų laikas trumpėja, todėl tenka labai susikaupti ir prisitaikyti. Esu fotografavusi ir per langą, ir balkone. Bet taip irgi įdomu. Atsiranda naujų vizijų ir idėjų. Ir kai tik galiu bei leidžia oras, kviečiu savo modelius į gamtą, mišką, parką. Ten galime laisviau kvėpuoti ir džiaugtis fotografavimo procesu.“