Dubline gyvenanti Edita Malenko su mylimuoju Melu kuria stilingus „Monofaces“ paveikslus

Dubline šaknis įleidusi Edita čia sutiko savo mylimąjį airį Melą Devliną (47) ir kartu su juo pradėjo kurti „Monofaces“ paveikslus, iš kurių žvelgia net tik tokios legendos kaip Audrey Hepburn, Johnas Lenonas, bet ir paprasti žmonės, sugalvoję įamžinti save ar savo mylimuosius stilinguose paveiksluose.

Prieš kiek metų ir kodėl atvykote į Airiją? Neradote laimės ar kūrybinio pasitenkinimo Lietuvoje?

Į Airiją atvykau prieš devynerius metus. Baigiau architektūros magistro studijas ir išvykau pažinti pasaulio. Visada svajojau keliauti, o buvau jauna, drąsi, todėl ir nusprendžiau išvykti. Daug neplanavau ir negalvojau, kur vyksiu. Tiesiog vieną dieną brolis paskambino ir pasakė, kad airių kompanija ieško architektų. Pamaniau, kodėl gi nepabandžius (šypsosi)? Viskas įvyko labai greitai, buvo tik daug planavimo ir pasiruošimo.

Lietuvoje buvau laiminga ir gyvenau smagų studentišką gyvenimą. Nepabėgau į užsienį dėl to, kad buvau nelaiminga. Norėjau pamatyti daugiau! Myliu Vilnių ir Lietuvą, bet taip pat myliu Dubliną ir Airiją.

Ar iš karto įsikūrėte Dubline? Kodėl pasirinkote šį miestą? Juk dideliame mieste ir konkurencija didesnė, ir kova dėl būvio aršesnė...

Pirmus metus gyvenau Dundalke. Ne itin geri prisiminimai apie šį mietą užplūsta, bet viskas yra patirtis. Turėjau būti ten, kad būčiau čia. Dundalke trūko draugų, nes visi liko Vilniuje. Bet buvo ir gerų dalykų: pradėjau piešti, daug skaičiau, uždirbau pinigų, tobulinau kalbą ir mokiausi airių kultūros bei darbo tradicijų.

Pasibaigus metus trukusiai darbo sutarčiai, persikrausčiau į Dubliną. Gyvenimo būdas pagerėjo, sutikau būrelį lietuvių. Darbą gavau per tris savaites. Tuo metu architekto profesija buvo geidžiamiausia, todėl gerai apmokamą darbą nebuvo sunku gauti. Nejaučiau nei konkurencijos, nei kovos dėl būvio. Dirbau su įvairių tautybių žmonėmis, galbūt tik trūko pasitikėjimo. Pirma kompanija, kurioje dirbau, buvo maža, todėl tai buvo tinkama vieta pradėti karjerą. Esu kruopšti ir kūrybinga, todėl toje kompanijoje išmokau daug ir ne vien architektūros srityje.

Vėliau dirbau didelėje kompanijoje, nors to niekada nenorėjau, tačiau negalėjau atsisakyti, kai pakvietė (šypsosi.) Didelėje kompanijoje konkurencija tikrai didelė, todėl ilgai užtrunka, kol gauni suprojektuoti ką nors prasmingo. Ten padirbau tik metus, nes prasidėjo ekonomikos nuosmukis, daug žmonių prarado darbus, įskaitant ir mane...

Kaip gimė idėja įkurti „Monofaces“ ir kokia jūsų darbų mintis?

Pirmą paveikslą nupiešiau gyvendama Dundalke. Turėjau daug laiko, ieškojau būdų, kaip save išreikšti. Taip pat reikėjo terapijos, kad per daug neliūdėčiau dėl draugų stygiaus. Kai pieši – užmiršti save. Nupiešiau savo geriausios draugės Ramunės ir jos vyro Garetho paveikslą, jie tuo metu kaip tik gyveno Anglijoje.

Vėliau persikrausčiau į Dubliną. Čia gyvenimo tempas daug greitesnis, tad piešimą pamiršau iki tol, kol sunkios asmeninės aplinkybės neprivertė vėl griebtis kūrybos ir terapijos. 3 mėnesius praleidau Alytuje su mama, nes mirė  tėtis. Turėjau leisti sau liūdėti ir būti tol, kol pasijausiu šiek tiek geriau.

Kai buvau Alytuje, ieškojau dovanos savo draugui Melui. Nusprendžiau nupiešti savo ir jo paveikslą. Jam dovana labai patiko ir jis pasiūlė plėtoti idėją. Nuo to viskas ir prasidėjo (šypsosi.)  Po truputį pradėjome reklamuotis, atsirado klientų. Man labai patiko piešti ir matyti rezultatu patenkintus žmones. Taip gimė „Monofaces“.   

„Monofaces” kuriate kartu su savo gyvenimo draugu. Ar jis prisideda kurdamas ar užsiimdamas, galbūt, vadybine veikla?

Melas užsiima vadyba, o aš piešiu. Man patinka krapštytis prie detalių, be to, manau, kad pavyksta atspėti žmonių charakterį iš nuotraukų, kurias jie mums atsiunčia. Lengva su žinomais žmonėmis, nes juos dažnai matome, susikuriame viziją, tad juos piešti lengviau nei nepažįstamus žmones. „Monofaces“ darbai  – gera dovana mylimiems žmonėms, nes tai yra asmeninis prisilietimas ir rankų darbas. Melas mane įkvepia, jis pozityvus žmogus ir suteikia man pasitikėjimo (šypsosi.)  

Kaip susipažinote su savo draugu? Jis yra airis, ar nesijaučia kultūriniai skirtumai?

Su Melu susipažinome mažoje architektų firmoje, kur kartu dirbome. Septynis mėnesius pažinojome vienas kitą kaip draugai ir tik tada tapome pora. Pažinome vienas kitą, daug juokėmės, buvo labai paprasta bendrauti. Tiesiog atradome vienas kitą. Linkiu visiems gyvenime būti atviriems sau ir surasti tikrąją antrąją pusę, nepaisant amžiaus ar kultūrų skirtumų. Klausiau širdies ir neapsirikau (šypsosi.) Kartu esame jau šešerius metus ir vis dar mėgaujamės gyvenimu kartu. Ir daug juokiamės! Jis romantiškas, nuoširdus ir juokingas (šypsosi.)

Žinoma, kultūrų skirtumas yra, bet Airijoje esu jau devynerius metus, tad jų kultūrą šiek tiek pažinau. Kaip ir bet kuriuose santykiuose, visur reikia kompromiso.

Kokiomis progomis dažniausiai kuriate paveikslus? Kas juos užsako – airiai, lietuviai ar kitų šalių gyventojai?

„Monofaces“ piešinius dažniausiai žmonės užsako gimtadienių, vestuvių, sukaktuvių ar įkurtuvių proga. Pasitaiko, kad užsako ir be progų – savo namams ar parduotuvėms.  Viena panelė nusipirko Audrey Hepburn paveikslą savo namams, o viena baldų parduotuvė savo salonui Vilniuje užsakė net keturis didelius paveikslus iš filmo „Breakfast at Tiffany’s“.

Daug darbų parduodame Airijoje, nemažai ir Lietuvoje. Esam siuntę į JAV, Angliją, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Portugaliją, Italiją, Belgiją, Suomiją...

Nuo kokios sumos prasideda kainos? Per kiek laiko padarote užsakymą?

„Monofaces“ piešinių kainos prasideda nuo 70 eurų (241 lito). Paprastai, jeigu žmonės nepažįstami, prieš piešdami su užsakovais suderiname, kaip atrodys paveiksla. Išrenkame porėmio ar drobės dydį, suderiname spalvą. Ne visi nori juodai baltų paveikslų, todėl kartais parenkame kitas kontrastuojančias spalvas. Svarbu išsiaiškinti, ko žmonės nori, suderinti nuotrauką. Piešimas užtrunka apie savaitę, priklausomai nuo paveikslo dydžio ir skubos.

Ar galvojate apie veiklos plėtimą? Ar jaučiatės užtektinai gerai žinomi?

Žinoma, kad galvojame apie veiklos plėtimą. Tačiau teturime dvi poras rankų ir galime nupiešti tik ribotą skaičių paveikslų. Reikia plėstis į masinę gamybą, kaip, galbūt, marškinėliai ir krepšeliai. Šiuo metu ieškome, tiriame. Nesame labai gerai žinomi, nes esame jauni, o menui reikia brandos. Bet žmonės kalba, tad džiaugiamės. Juk Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną (šypsosi).