Dukart dvynukų mama: 34-erių šiaulietė Vilma vis dar negali patikėti likimu

„Paradoksalu tai, jog esu kartą išsiskyrusi ir sūnus bei pirmieji dvyniai yra iš pirmos šeimos, antrieji – mūsų  su vyru Viktoru. Taip, abiejuose šeimose – tiek buvusio vyro, tiek dabartinio, tikrai nėra dvynių ir aš, sukūrusi net antrą šeimą, vėl pagimdžiau dvynukus“, – portalui Žmonės.lt pasakoja moteris.

Ji sako, kad likimas jai skyrė ne vieną išbandymą, tačiau penkių vaikų meilė ir šiluma atperka viską. Vilma džiaugiasi radusi jėgų vėl patikėti meile ir liaupsina dabartinį savo vyrą Viktorą. Be jo, tikina, valandų jos dienoje būtų kur kas mažiau.

Dauguma daugiavaikių šeimų dažnai renkasi gyvenimą tarp miesto ir užmiesčio. Kur auga jūsų mažyliai?

Gyvename name, kiek nuošaliau miesto, tačiau mus supa pačių išpuoselėta gamta, kur po darbų einu nuraminti ir pailsinti galvos po dienos darbų, rūpesčių, planų gausos.

Auginu penkis vaikus ir dirbu darbą su žmonėmis. Teikiu kosmetologijos paslaugas, todėl dažnai tenka pabūti psichologe, pašnekove, viską sugeriu kaip kempinė. Makiažą darau šimtams moterų. Kartais pasitinku pasitikinčias savimi, kartais – nedrąsias moteris.

Įkvepiate jas pasitikėjimo? 

Dievinu išleisti klientes su šypsena, be nuovargio požymių veide. 

Kaip prasidėjo vizažistės karjera? Juk konkurencija – žvėriška.

Mokiausi visai ne šioje srityje, anksčiau darbavausi kaip pardavimų vadybininkė. Turiu ne vieną aukštojo mokslo diplomą, esu lankiusi daugybę kursų, tačiau be galo domino veikla, kur tau „nestovi“ niekas virš galvos, esi savo laiko direktorius ir gali laisvai siekti naujų tikslų. Visad troškau būti nevaržoma.

Į vizažą pasukau vedina kūrybinės laisvės poreikio. Žinoma, svarbu atrodė karjerą suderinti su motinyste, o čia supratau, kad niekas manęs į rėmus neįspraus. Auginu penkis vaikus, tad susiduriu tiek su laiko, tiek su poilsio stoka.

Būti daugiavaike mama – didžiulis iššūkis. Mažyliais rūpinatės viena?

Pirmus tris vaikučius daugiausia auginau viena, nes buvęs vyras dirbdavo užsienyje, susidūriau su begale iššūkių. Gyvenau be man artimų žmonių, pagalbos sulaukdavau mažai, tekdavo mėnesių mėnesiais kęsti vienatvę.

Rytas, vakaras, naktis – tik aš ir trys maži vaikai. Tokia nelengva patirtis be galo užgrūdino. Pamenu vieną, iki šiol akis ašaroti verčiantį įvykį.

Kai 4 mėnėsių Jorei pradėjo springti savo seilėmis ir pristigo oro, buvau priversta iškviesti greitąją pagalbą, ją man suteikus, specialistai pasiteriavo, ar vyksime su Jore į ligoninę nakties metu. Atsakiau: taip, žinoma, tačiau ar galiu su vaikais? Medikai susižvalgę man ištarė ne ir pasiteiravo, ar neturiu kur palikti vaikų. Tuo metu tikrai neturėjau.

Verkiau krokodilo ašaromis, nes mano keturių mėnesių mergytė reikalavo profesionalios pagalbos, o aš negalėjau su ja vykti kartu į gydymo įstaigą. Taip ir likome tą naktį namuose. Buvau nusivylusi ir savimi, ir situacijos absurdiškumu. Tiesa, mano skausmą tuomet užglaistė nuostabi greitosios pagalbos darbuotoja, kuri, paminėjusi, kad gana rami naktis, pažadėjo iki naujo iškvietimo pabūti su manimi drauge. Iki šIol dėkoju jai savo maldose.

Bet skausmas dingo, dabar kuriate naujus santykius? Nebuvo sunku vėl patikėti meile?

Dabar visas praeities negandas kompensuoja laimė, buvimas drauge su šeima. Myliu tiek darbą, tiek savo vyrą su vaikais.

Ir, žinote, pažadu daryti viską, kad tik būtume laimingi. Su dabartiniu partneriu planuoju dar daug pirmų kartų. Nesigailiu nieko, neturiu jokių priekaištų ir buvusiam vyrui – jis geras tėtis, galiausiai – juk tik mes atsakingi už savo sprendimus. Ir ateityje darysiu viską, kas man atrodys reikšminga, net jei tai būtų dar vienas nėštumas – niekada nesakau niekada.

Antrųjų dvynukų susilaukėte prieš pat karantiną?

Taip. Neslėpsiu – buvo neramu. Jie turėjo gimti lygiai tą pačią dieną kaip ir pirmieji, 5 metų skirtumu. Tačiau, likimas kiek pakoregavo šią datą, Herkus su Kipru gimė vasario 26-ąją, o Jorė su Airiu – Kovo 11-ą. 

Kovo viduryje buvau numačiusi priimti keletą savo nuostabių klienčių ir šiek tiek praskaidrinti mamytės dieną bei savotiškai pabėgti poilsio valandai, skirti ją savo kūrybinei veiklai. Antrą dieną po gimdymo, plačiai nuskambėjus pirmam COVID-19 atvejui, kuris nustatytas būtent Šiauliuose, uždarius ligoninėms, suvokimas, kad čia niekas nesibaigs greitai ir lengvai, pasiekė mano sąmonę.

Kaip jautėtės?

Kątik pagimdžiusiai mamai pandemija nebuvo itin puiki žinia. Mane ir taip kankino pogimdyvinės hormonų pusiausvyros stoka. Buvau lengvai sumišusi, nes realybė, kad reiks susitvarkyti su 5 vaikais artėjo labai grėsmingai.

Paskelbus karantiną, iš proto vedė nuotolinis sūnaus mokymąsis bei nuolatinis vaikučių buvimas namie, namų ruoša ir papildomi darbai, kurių nereikdavo daryti, kai vaikai buvo mokymosi įstaigose. Sudėtingai visa šitą priėmiau visą šitą periodą. Tačiau po keletos savaičių ėmiau adaptuotis ir...manau, mums viskas pavyko puikiai, ne tik išmokome gyventi tokiomis „sukarintomis“ sąlygomis, tačiau kartu atlaikėme dar vieną išbandymą. 

Svarbiausia ir geriausia, ką man atnešė karantinas, tai, kad kaip Dievo dovaną priėmiau galimybę būti namie, visą laiką skirti naujagimiams. Visas laikas buvo skiriamas šeimai. Aš tai vadinu dovana man, nes niekada nesėdėdavau be darbo. 

Kaip viską priėmė vyras Viktoras?

Pasibaigus karantinui, pradėjau dirbti. Viktoras – tobulas, jam už ištvermę bei laiką, prižiūrint mūsų sūnelius, nerasčiau kaip atsilyginti. Mažų mažiausiai ką galiu padaryti, tai dar anksčiau ryte pabusti, kartais net 4 valandą ryto, ir atnešti pusryčius į lovą. Tą ir darau. Ir dar kartą ačiū jam, kad savo dieną galiu apibūtinti kaip begalo ilgą, tačiau darbingą ir turiningą.  Berniukams jau 6  mėnesiai, tad jau bandome valgyti košytes, tačiau vis dar maitinu, taip, kad mano naktys yra dažniausiai bemiegės dėl besikalančių dantukų. Rytas – ankstus, nes reikia pusryčius šeimai paruošti, išleisti vaikus į mokyklas ir darželius. Deriname ir atžalų maitinimą, ir didžiųjų išvežiojimą, būrelių lankymą, visi jie turi savo veiklas. Dukrytė Jorė lanko žinomą „Flamingo“ šokių klubą, su kuriuo yra nuskynusi ne vieną 1-osios vietos medalį. Laisvų dienu mano gyvenime retai būna, tačiau esu įsitikinusi, kad geri dalykai nenutinka šiaip sau, o tikslų neįmanoma pasiekti greit ir be darbo.

Kokie  pomėgiai būdingi jūsų vaikams?

Sūnui Arnui patinka žvejyba, Jorei – šokti ir dainuoti, linkiu jai sėkmės siekiant dar daugiau medalių. Mano Airis labai sportiškas, jis didžiausiais mano pagalbininkas. Dabar atrodo, jog visi mano vaikai be galo skirtingi, net išvaizda abiejų dvynukų labai skirtinga. Jie skiriasi viskuo – miego ritmu, linksmumu, santūrumu ir panašiai. 

Turite savotiškų šeimos ritualų, be kurių neįsivaizduotumėte gyvenimo?

Be abejo vienas ir pats svarbiausias – buvimas drauge, dažnas ir bendras penktadienio filmas. Su vyriausiuoju sūnumi Arnu mėgstame išvykti į gamtą, kartais leidžiamės į pačius įdomiausius pokalbius.  Džiaugiuosi, kad gyvenimą sukūriau tokį, kokio visada norėjau. Dabar dėkoju visiems, kurie padėjo. Tikrai nebūčiau visko padariusi be artimųjų.