Dukros sulaukę grupės OMD įkūrėjas Paulas Humphreys ir jo žmona Rūta: „Susipažinome abiem sudėtingu metu“

Pietų Prancūzijos viloje šiuo metu su naujagime apsigyvenusi „Art de Parfum“ prekinio ženklo įkūrėjos Rūtos ir muzikanto Paulo šeima sako patirianti savotišką ekstazę – abu jaučiasi nepaprastai laimingi dėl mažosios Lily ir ją vadina mažyte geriausių jųdviejų bruožų kopija.

„Ji tokia miniatiūrinė, o jau atnešė šitiek džiugesio! Lily nuostabi visomis prasmėmis. Žinau, jog kalba mano viduje visuomet gyvenę, o dabar gražiausiomis spalvomis pražydę motiniški instinktai. Juk visiems tėvams jų vaikai yra tobuli“, – šypsosi Rūta.

Kiek laiko su Paulu esate drauge, kaip susiėjo jūsų keliai?

Susipažinome abiem gana sudėtingu metu. Aš buvau po artimo šeimos nario mirties, Paulas – po skyrybų su pirmąja žmona. Tai įvyko viename iš bendro bičiulio pasirodymų Londone, Noting Hilo rajone. Tarp mūsų iš pradžių užsimezgė graži šilta draugystė, ilgainiui ji virto romantiškais santykiais.

Paulas – tikras džentelmenas ir be galo jautrus žmogus, mus vienija panašus humoro jausmas, bendri pomėgiai. Abu be galo mėgstame muziką ir esame aistringi teniso žaidėjai. Sunku tokiam vyrui atsispirti.

Su Paulu kažkada išsikalbėjome, jog mūsų susitikimas – visiška lemtis. Jis jau kurį laiką vis neišsiruošdavo pasiklausyti minėto bičiulio muzikos, tad šis pagrasino daugiau Paulo nebekviesiąs. Na, o aš tą vakarą buvau supainiojusi rajonus ir netyčia nuvykau į „The Elgin“ barą ne Noting Hile, o Meida Valyje. Jau ruošiausi vykti namo, bet paskambinęs draugas pasakė, kad supyks, jei nepasirodysiu.

Kada sužinojote, jog laukiatės, ir kokia buvo jūsų reakcija?

Kad esu nėščia, supratau vasaros pradžioje. Negalėjau tuo patikėti iki trečio mėnesio, kai pamažu ėmė kisti kūno formos. Turbūt kiekvienai mamai pažįstamas emocijų kratinys, sumišęs su nauja atsakomybe, baime, meile ir džiugesiu. Šie jausmai tuomet užpildė mano širdį.

Prieš pranešdama naujieną Paului, jau žinojau kūdikio lytį. Paruošiau mažylės drabužėlius, sudėliojau ant lovos ir laukiau būsimo tėčio su buteliu rožinio vyno. Seniai norėjome šeimos ir tikriausiai viduje abu nekantravome, kada nutiks šis stebuklas.

Esu be galo dėkinga mus prižiūrėjusiems medikams, kad Paului leido dalyvauti gimdyme, būti kartu su manimi tokią svarbią gyvenimo akimirką. Prieš tai jam tereikėjo parodyti neigiamą COVID-19 testą. Netikėta, tačiau mažylės atėjimas buvo lengvas bei sklandus. Atrodė, kad Lily pati skuba į pasaulį. Ji nutarė gimti netgi šiek tiek anksčiau, nei buvome planavę.

Ilgai svajojote apie vaikelį – kas nutiko, kad tėvais netapote anksčiau? 

Aš kiek užtrukau ieškodama tinkamo partnerio, su kuriuo norėčiau susilaukti vaikų ir praleisti daugiau nei tik laisvalaikį. Tačiau juk geriau vėliau nei per anksti su netinkamu žmogumi (juokiasi). Santuokoje gyvename trejus metus, kūdikis į šeimą atkeliavo pačiu laiku. Paului šis vaikas – antras. Iš ankstesnių santykių, kurie baigėsi prieš 26 metus, turi dukrą. Jai šiuo metu yra beveik trisdešimt, gyvena JAV.

Jau apsipratote su dukrele namuose? Motinystė – didžiausias menas ir atsakomybė.

Būti namuose su mažyle – tiesiog nuostabu. Tikriausiai visą laiką, vos sulaukiau pilnametystės, svajojau turėti savo šeimą, vaikų. Kai sužinojau, jog laukiuosi, mano vidinė organizatorė pabudo. Labai nemėgstu chaoso, todėl visuomet stengiuosi viską tvarkingai susiplanuoti – kartais netgi persistengiu.

Vos aplankius naujienoms apie nėštumą, ėmiau domėtis, ko, be būtinų dalykų, apie kuriuos žinojau, galėtų prireikti mažylei. Vyras buvo nustebęs, kai siuntiniai ėmė plūsti į namus su užsakytomis prekėmis kūdikiui, bet abu esame patenkinti. Tas perdėtas organizuotumas tikrai palengvino buitį.

Atsiradus kūdikiui, daugiau niekam nebeturime laiko – rūpinamės mažyle iš visos širdies, nors Lily nuolatos tik valgo ir miega, o tada – vėl viskas iš naujo kartojasi.

Norėjome, kad mažylės vardas išlaikytų ryšį su mudviejų britiškomis ir lietuviškomis šaknimis

Kokia dukrelės vardo istorija?

Lily man skamba taip gražiai, prancūziškai. Asocijuojasi su stilizuota lelija, dažnai naudojama dekore. Ši gėlė – neretai sutinkamas simbolis Prancūzijoje. Mudviem su Paulu tai labai patiko. Jos antras vardas toks pat, kaip ir mano bei mano močiutės, – Victoria. Taigi, galima sakyti, kad ji – Lily Victoria III.

Norėjome, kad mažylės vardas išlaikytų ryšį su mudviejų britiškomis ir lietuviškomis šaknimis, taip pat būtų artimas valstybei, kurioje gyvename ir kurioje augs mūsų dukra, – o kas gi geriau nei lelija atspindi Prancūziją?

Kaip pasiskirstėte pareigomis šeimoje dabar, augindami kūdikį?

Kadangi dar tik visa ko pradžia, kol kas sukamės patys. Be abejo, ateityje reikės pagalbos iš šalies, ypač kai vėl prasidės Paulo gastrolės. Ar samdysime auklę, ar prašysime mano darbuotojų pagalbos – dar nežinia, galbūt reikės abiejų.

Man labai svarbu, kad vaikas augtų ir integruotųsi šeimoje, o ne gyventų apsuptas auklių. Planuoju pirmiausia visu etatu būti mama. Mano darbai ir verslas, be abejo, labai svarbūs, tačiau dabar prioritetas – šeima. Laikas, praleistas su mažyle, – tiesiog pasakiškas. Esu labai dėkinga savo darbuotojams, kad galiu sau leisti būti su dukra.

Mano valdomas „Art de Parfum“ – nepriklausomas nišinių kvapų prekių ženklas

Mano valdomas „Art de Parfum“ – nepriklausomas nišinių kvapų prekių ženklas. Mes nesilaikome nusistovėjusių klasikinių kvepalų kūrimo taisyklių, nesistengiame kiekvieną sezoną pristatyti naujo aromato – tai leidžia man turėti visišką laisvę. Galiu kurti arba kvepalus, arba muziką – tai vyksta natūraliai. Esu įsitikinusi, kad Prancūzijoje praleistas laikas su šeima tik paskatins ir pakylės mūsų profesionalumą.

Kiek jūs pati dalyvaujate kvapų kūrime? Kaip gimsta idėjos?

Aš dalyvauju kaip kūrybos vadovė. Kūrybos vadovo ir parfumerio darbą galima būtu palyginti su kompozitoriaus, turinčio muzikinį išsilavinimą, ir muzikos prodiuserio duetu. Abu yra priklausomi vienas nuo kito. Prodiuseris suteikia kompozitoriui idėją bei daro įtaką muzikos krypčiai bei rezultatui. Panašiai dirba kūrybos vadovas su parfumeriu. Kitaip tariant, kvepalų siela – kūrybos vadovas, parfumeris – širdis. Vis rečiau parfumeris ir kūrybos vadovas – tas pats asmuo.

Idėjos gimsta spontaniškai. Aš netikiu, jog metodiškai galima būtų sukurti kažką ypatingo.

Kurie kvapai dažniausiai neatsiejami nuo jūsų braižo?

Nėra tokių. Man kvapai – labai individualus ir intymus išraiškos procesas. Gal todėl ir pradėjau ši verslą, jog nenorėjau kvepėti kaip visi. Man atrodo, Lietuvoje dar gajus šis jausmas „kas populiaru“ – matau tai iš forumų ir komentarų. Žinoma, yra išimčių. Linkėčiau lietuvaičiams siekti daugiau individualumo. „Art de Parfum“ pamažu skinasi kelia Lietuvoje savo e-parduotuvės pagalba (šiuo metu prekės yra siunčiamos is Prancūzijos). Taip pat autorinių kvepalų entuziastų puslapiu SCENT Syndicate  – per lietuviškos ir su Lietuva susijusios autorinės parfumerijos „lentyną“ feisbuke.

Kokiose šalyse paklausa didžiausia?

Europoje pirmauja Vokietija, neatsilieka ir JAV su masine rinka rytinėje ir vakarinėje pakrantėse. Neblogai sekasi Skandinavijoje, Rusijoje. Lietuvoje mano kvepalai pradėti platintinti tik praėjusių metų gruodžio mėnesį.

Kokius keisčiausius ingridientus pasitelkiate?

Pavyzdžiui, „Le Joker“ kvapui sukurti naudotas Timuro pipiras, daugiau populiarus kulinarijoje, į kūrybą įpiname ir jūros dumblius kaip ingredientus, įvairius ir netikėtus derinius pristatome. Tačiau daug atskleisti nenoriu, nes išduoti kvapų ingredientus – kaip išduoti kulinarinio recepto subtilybes. Meistriškumas – įvaldyti sintetinių ar natūralių medžiagų sąveiką ir kvapų derinius nebijant eksperimentuoti.

Ilgą laiką gyvenote Jungtinėje Karalystėje – kas taip patraukė į Prancūziją kurti ateities?

Mudu su vyru nuo pat draugystės pradžios gyvenome Londone. Kai prasidėjo pirmoji pandemijos banga, turėjome namus Londono vakariniame rajone – Ričmonde. Ten įsikėlėme vos susituokę, 2018-aisiais. Kadangi praėjusiais metais koronavirusas ėmė žaibiškai plisti visoje Anglijoje, o aš buvau nėščia, baimindamiesi dėl savo saugumo sugalvojome persikelti į Pietų Prancūziją – Žydrąjį Krantą.

Manėme, ten šiek tiek atsipalaiduosime nuo įtampos. Tuomet ir siaubingasis breksitas tapo gąsdinančia tikrove, o ne vien svaičiojimais. Supratau, kad būdama Londone nebegalėsiu vystyti savo verslo, nes akcizo ir PVM mokesčiai dabar taikomi visoms Europos Sąjungos valstybėms. Taip ir nutarėme likti Prancūzijoje.

Užsidaręs pasaulis pakeitė daugumai įprastą gyvenimo ritmą. Kaip prisitaikėte prie pokyčių?

Mums labai pasisekė, kad nė vienam nebūtina dirbti biure, – savo verslą prižiūrėjau iš namų nuo pat pradžių. O ir Paulo įrašų studija nuo ten, kur gyvenome, nebuvo nutolusi nė dešimties kilometrų, tačiau prasidėjus karantinui jis visą reikiamą įrangą iš ten atsivežė į namus. Abiem šiek tiek reikėjo laiko, kad įprastume prie pasikeitusios rutinos, tačiau viskas pavyko ir susidėliojo į vietas.

Manau, kad abudu tapome ir geresniais kulinarais, nes prieš prasidedant pandemijai dažniausiai valgydavome restoranuose. Londone tai įprasta, ypač kai restoranų ir restoranėlių apstu ant kiekvieno kampo, o ir mes pavargę po dienos darbų neturėdavome nė menkiausio noro gaminti ir tvarkytis. Dabar daug daugiau laiko skiriame kulinariniams atradimams.

Nejau viskas taip paprasta? Juk esate verslininkė, o vyras – meno žmogus.

Abu džiaugiamės netikėtai aplankiusia ramybe – Paulo koncertų turai sustojo, visos mano komandiruotės taip pat tapo praeities aidu. Niekas taip gerai, kaip pasaulį apėmusi pandemija, neišmoko formuoti ne tik socialinio peizažo, bet ir vidinio pasaulio – esame priversti sustoti ir gerai pamąstyti, kas mes ir ko siekiame.

Kai įprastas gyvenimas skriedavo daugiau nei šimto kilometrų per valandą greičiu, pamiršdavai, kas iš tikro yra svarbu – kokie žmonės tave supa. Dabar tenka iš naujo atrasti primirštus svarbiausius dalykus ir žmones, kurie mums yra reikalingi.

Koronavirusas aplenkė jus ir artimuosius?

Deja, dėl koronaviruso netekome kelių draugų ir kolegų. Na, o aš ir Paulas sąžiningai laikomės visų rekomendacijų, tad bent jau kol kas šio klastingo viso pasaulio priešo mums pavyko išvengti.