Dukros susilaukusi L.Stončė: „Karingoji princesė manyje nurimo, o vyras tapo namų Mere Popins“

„Žinot, kartais jau ir nebejauku pasakoti, kokie esame laimingi. Šiuo, pasauliui itin sunkiu metu, mes su vyru išgyvename džiaugsmingiausią etapą“, – pokalbį pradeda Laima, po ilgų laukimo metų netikėtai pastojusi ir tapusi mama. Dabar jos gyvenimas priklauso nuo mažosios bosės, kuri tėvelių dienotvarkę reguliuoja pagal savo poreikius.

Laima, ar jau apsipratote su mažyle namuose? Kaip atrodo jūsų diena?

Nemeluosiu, gimus dukrai – pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Bet... vertiname kartu kiekvieną akimirką. Negalėjome su vyru daugiau ir prašyti.  Vienintelis dalykas, apie kurį anksčiau negalvojau, jog miegas – toks prabangus malonumas. Dabar net sėdėdama ant fotelio ar rašydama kam žinutę, būna pajuntu, jog tuoj užmigsiu ir galvoje jau sukasi kažkoks serialas (juokiasi). 

Dar dažnas atvejis, kad vaikas pabunda tuomet, kai pati einu pavalgyti ar nusiprausti. Atrodo, kad paroje neužtenka 24 valandų.

Dukrelė naktimis neleidžia sumerkti akių?

Mūsų mažylė tikrai nėra triukšmadarė, priešingai – rami mergaitė, naktį dėl jos keliamės gal porą kartų. Nepaisant to, susilaukus kūdikio, diena su naktimi tikrai susimaišo.

Kiti tėvai keliasi po penkis, aštuonis kartus, todėl mes dėl savo vaiko skųstis negalime. Po truputį atsiranda šiokia tokia tvarka. Jau dabar pastebiu, kad po rytinio atsikėlimo ir pasivaikščiojimo gryname ore, jei diena graži, dukrelė pietų miegu mėgaujasi apie 12 – 1 valandą. Tuo tarpu ir aš ramiai nusnaudžiu.

Dažnai pirmą kartą tapusios mamomis moterys jaudinasi, jas dėl pirmagimių kamuoja įvairios baimės. Kaip jaučiatės jūs?

Baimių tikrai netrūksta – pavyzdžiui, dažnai tikrinu, ar nesloguoja, ar neturi temperatūros, ar nešaltos kojos ir rankos. Anksčiau juokiausi iš tų tėvelių, kurie aptarinėdavo ir džiaugdavosi savo kūdikių „kakučiais“ – bet tikrai yra kuo džiaugtis, kuomet vaikui neskauda pilvuko ir viskas išeina gražiai, natūraliai ir tokios konsistencijos, kokios ir turėtų būti. Tai turbūt natūralu. Stebiu ir momenėlį, tikrinu, ar po skiepų atsiranda visi tie požymiai, kurie ir turi atsirasti.

Kadangi tai, jog laukiatės, jums buvo naujiena iš giedro dangaus, nebuvo kada skaityti literatūros ir interneto forumų. Dabar tam skiriate laiko?

Su mumis visas pasaulis tarsi motinystės atostogose. Kaip ir visi – turime marias laiko, niekur neskubame. Aš turiu savo knygeles apie motinystę, pasiskaitau jas.

Jei reikia pagalbos, pirmiausia ją man suteikia – „Google universitetas“

Jei reikia pagalbos, pirmiausia ją man suteikia – „Google universitetas“. Patikrinu, pasiskaitau, o tuomet, jei kas dėl vieno ar kito klausimo neaišku – skambinu gydytojui, draugėms ir dukterėčioms, sūpuojančioms mažylius.

Dalyvaudama „X faktoriuje“ dar nežinojote, kad laukėtės – ar atsimenate, kaip viskas atrodė tą dieną, kai sužinojote?

Simboliška, bet džiugią naujieną sužinojau po to, kai iškritau ir nepatekau į sekantį etapą. Apsidžiaugiau, kad netęsiau savo kovos projekte, nes jaučiausi be galo pavargusi. Kelios dienos po pasitraukimo, profilaktiškai tikrinausi sveikatą, dariausi kraujo tyrimus – taip ir sužinojau, likus mėnesiui iki gimtadienio. Per sukaktį viešai feisbuke pasidalijau naujienomis. Nuostabiausias dalykas tuomet buvo neįtikėtinas žmonių palaikymas. Jie džiaugėsi drauge su mūsų šeima. Dovanos plaukė iš kitų tėvelių, kurių mažyliai jau paaugo, plaukia ir dabar.

Daug galvos skausmo turėjote ruošiantis vaikelio atėjimui į šį pasaulį?

Mes esame labai organizuoti žmonės, nes esame renginių organizatoriai – tad tas greitas susigaudymas situacijose yra „mūsų kraujyje“. Informacijos ir pasirinkimo visais pirmagimio atėjimo klausimais – neįtikėtinas kiekis. Net nemaniau, kad visko šiais laikais yra tiek daug. Visus reikiamus drabužėlius iš anksto supirkau visiems etapams. Tiesa, mano vyras nuoširdžiai labai norėjo įsigyti daugiau įvairiausių drabužėlių, kurie buvo tiesiog gražūs, bet nereikalingi. Vyrai tampa minkštučiais meškinais tokiose situacijose.

Jei anksčiau buvau it karingoji princesė Ksena, dabar to visai nebėra

 

Tikriausiai suminkštėjote ir pati?

Tiesa, pati tapau gerokai švelnesnė – jei anksčiau buvau it karingoji princesė Ksena, dabar to visai nebėra. Šį savaitgalį, žiūrėdama laidą apie gamtą, apsiverkiau, kai pingviniuką suvalgė jūrų liūtas – to gyvenime nėra buvę. Puoliau į tokias ašaras, kad vyras suskubo raminti. Nepavydžiu visoms vyresnėms moterims, kurioms, kaip ir man, gresia pogimdyvinės hormonų audros.

Pagrindinis krūvis kol kas tenka jums, o kaip prisideda vyras?

Na, pavyzdžiui, šiuo metu jis namuose siurbia grindis, kol aš ilsiuosi. Mano vyras tapo namų Mere Popins, o mane vadina „Pieno Žvaigždėmis“, nes atseit esu žvaigždė ir turiu pieno. Kadangi jis pieno neturi, tai gali, jei tik prireikia, panešioti mažąją ant rankų, sutvarkyti aplinką.

Dukrytė kol kas savo lovytėje nemiega, nors bandome pratinti. Tiesa, įjungus specialų projektorių miegui, greičiau užmiegu aš nei mažoji. Tokiais atvejais, jei užsnaudžiu, tėčiui labai padeda vaiko kamerytė – jis iškart atbėga, jei pamato, kad aš užmigau. Turime sargą. Be to, Gediminas rūpinasi visais maisto prekių pirkimais.

Susimąstote su vyru apie Emilijos ateitį? Sako, kad vos gimusį vaiką jau reikia įrašyti į darželį...

Pirma mintis buvo, kad būtų faina nusipirkti namelį ant ratų, nes į dabartinį automobilį sunkiai tilptume su visa mažylio manta – ilgoje kelionėje būtų labai sudėtinga. Labiau šiuo metu galvojame ne apie Emilijos išsilavinimą, o apie tai, kad reikia jai kuo daugiau pasaulio parodyti. Norime su dukra praleisti kuo daugiau laiko kartu. Jei pavyktų suderinti viską su savo darbais, mielai dukros priešmokykliniu ugdymu užsiimčiau pati. Be abejo, svarbu ir vaikui socializuotis – tad tikrai ji nesimokys 12 metų namie. O gal... su nauja politine valdžia atsiras ir daugiau darželių vaikams Lietuvoje.

Kokios tradicijos jūsų šeimoje yra perduodamos iš kartos į kartą?

Nemąsčiau apie tai, manau, kad viskas vyksta natūraliai. Tais gūdžiais sovietiniais laikais, kai aš augau, vienintelis išskirtinumas buvo tai, kad mano šeima buvo katalikiška ir mes eidavome sekmadieniais į bažnyčią bei švęsdavome katalikiškas šventes.

Šiemet per žiemos šventes nevyksime pas tėvus – visgi karantinas, turbūt visi susiskambinsime vaizdo skambučiu. Į bažnyčia greičiausiai irgi nepavyks nuvykti, tačiau sekmadieniais 12 valandą galima Dievą pasikviesti į namus – mišios transliuojamos internetu.

Vaiko atsiradimas – tai vienintelis aklas pasimatymas, kurio metu tu žinai, kad sutinki savo gyvenimo meilę

Ko palinkėtumėte kitoms moterims, kurios jau ne vienerius metus bando susilaukti vaikelio?

Sulaukiu labai daug žinučių iš moterų, kurios ilgą laiką stengiasi pastoti – kartais net 13 metų ar daugiau. Manau, kad kiekviena iš mūsų yra nusipelniusi turėti vaikelį. Ir labai skaudu, bet dažniausiai vaikų susilaukia tos poros, kurios dėl to pernelyg nesistengia. Dabar, augindama dukrytę, negaliu patikėti, kad Lietuvoje vis dar yra vaikų namų. Vaiko atsiradimas – tai vienintelis aklas pasimatymas, kurio metu tu žinai, kad sutinki savo gyvenimo meilę – gavau tokią žinutę iš vienos moters ir tai yra pati tikriausia tiesa.

Kai pamatau, kaip ji miegodama nusišypso, jaučiuosi stebuklo liudininke.

Laikas būna tol, kol jūs patys tuo tikit. Kai nustojome tikėti, kad mums pavyks, susitaikėme su tuo, kad gyvensime dviese – Dievas neleido ir padovanojo mudviems Emiliją. Gal kažkada bus ir daugiau narių mūsų šeimoje.