Dukterį sūpuojantis Arūnas Valinskas: „Mylimųjų sąjungą laimina ne šventyklos ir apeigos“

Šiuo metu jiedu Klaipėdoje, vienoje uostamiesčio ligoninėje  rugsėjo 9 d. pasaulį išvydo poros dukra.  

Pokalbio Vilniuje metu Arūnas tarp pirštų sukiojo apyrankę su keliais karoliukais.

„Žmona nešioja ir mane įkalbėjo. Juokaujam, kad nereikės sukti galvos dėl dovanos – ant apyrankės vis versim po naują karoliuką“, - paaiškino Arūnas.

Romantiška, bet ir kartu – praktiška. Štai to poros gyvenime netrūksta. Iki pat atžalos gimimo Arūnas gyveno Vilniuje, Viktorija – Klaipėdoje. Viskas paprasta: Viktorija laukdamasi nenorėjo keisti darbo. Be to, jiedu nenorėjo švaistyti pinigų būsto nuomai, nes baigia įsirengti butą Vilniuje. Tad kas savaitę vienas pas kitą skriedavo ne tik ilgesio, bet ir bendrų žemiškų reikalų vedini.

Jūs pakankamai racionalus: kai Lidso universitete Jungtinėje Karalystėje įgijote tarptautinių santykių ir japonų kalbos bakalauro laipsnį, nuėjote tarnauti į Lietuvos kariuomenę - buvote profesionalus karys, dabar dirbate Seime. Viktorijos profesija irgi žemiška - ar meilė judviem nurovė stogą?

Arūnas: Be abejo. Pagal tai ir vertini tą jausmą – tai tik susižavėjimas ar meilė. Gal atrodau rimtas, bet moku juoktis, vertinu humorą, mano dūšia ne akmeninė. Tik nežinau, kaip apibūdinti meilę, greičiausiai todėl iki šiol tą bando padaryti daugybė įvairių sričių menininkų. Kiekvienam tai – savita patirtis, kaip tame troškimų veidrodyje iš Hario Poterio: visi žiūri į tą patį daiktą, bet jame mato skirtingus atspindžius.

Viktorija: Kai sutinki TĄ, dingsta visi patinka-nepatinka, tada supranti, kad tai yra meilė. Neskaidai žmogaus į geras ar blogas dalis, tiesiog priimi jį tokį, koks yra.

Papasakokite apie tą momentą, kai sužinojote, kad tapsite tėvais.

Arūnas: Jau tai įtarėme, laukėme. Viktorija atsiuntė žinutę, kad tikrai taip. Koks žinutės tekstas? Su humoru, mudu turime savą kalbą. Pirmąsias sekundes bandėme juokauti, paskui surimtėjome. Tai nebuvo jausmas „O Jėzus Marija, ką dabar darysim!“, bet bandėme vienas kitą padrąsinti, juk mes pirmą kartą su tuo susidūrėme. Tai buvo dar viena proga pajusti, kad mūsų su Viktorija santykiuose viskas labai gerai. Gal tai ramybė, bet su žinia apie kūdikį atėjo jausmas, kad viskas taip ir turi būti.

Viktorija: Mūsų santykiuose pokalbiai apie vaikus atsirado pakankamai greitai. Jautėme, kad nuomonės dėl atžalų sutampa, kad tėvystė – mūsų abiejų laukiama patirtis. Žinia apie būsimą šeimos pagausėjimą neišmušė iš vėžių, greičiau atvirkščiai – tarsi atsirado dar viena trūkstama dėlionės dalis.

Koks buvo jūsų požiūris į santykius iki sutikote vienas kitą?

Arūnas: Niekada nepatiko toks... „pažiūrėsim, kas iš to gausis“. Nėra čia ką žiūrėti – arba domina tave žmogus, arba ne. Žaisti santykius – beprasmiška, vaikiška, be to, tai ir laiko švaistymas.

Viktorija: Skaitai mano mintis.

Arūnai, kad tapsite tėvais, Lietuva sužinojo iš garsaus jūsų tėvo Arūno Valinsko – prasitarė vienoje televizijos laidoje. Suerzino?

Jei nuoširdžiai – šiek tiek. Bet tikrai nepykau, jei tai būtų buvę taip svarbu, juk galėjau tėvo paprašyti iš anksto patylėti, įtariau, kad jis pirmas gali liežuvio nenulaikyti (juokiasi). Tačiau mudu su Viktorija nesislapstėme, bet ir nesidalijome bendromis nuotraukomis, feisbuke nekeitėme statuso.

Judviem feisbukas yra simbolinė susitikimo vieta – jame prieš pusantrų metų susipažinote. Kad Viktorija išsiuntė kvietimą „draugauti“, nenuostabu – jūsų įrašai nėra įprasti kasdienybės pastebėjimai su katinukais, bet kodėl žinutę nusprendėte parašyti būtent tai merginai? Patiko jos nuotrauka?

Arūnas: Taaaip...patiko (šypteli). Ilgą laiką feisbuke buvome tik „draugai“ – jokio bendravimo. Kartą kažkaip ėmiau ir jai parašiau. Trumpai prisistačiau, kas esu, kas man įdomu. Visada taip elgiuosi, nemanau, kad mane žmonės turėtų žinoti pagal tai, kas mano tėvai. Nusiunčiu žinutę, Viktorija atsako „labas“. Ir nieko daugiau. Galvoju, kas čia dabar, rūpuže...Ką gi, toks likimas, pamaniau. O ji tiesiog neturėjo laiko, nes dirbo. Vakare Viktorija atsiuntė ir savąjį prisistatymą.

Netrukus baigiau tarnybą kariuomenėje, norėjau kur nors išvažiuoti trumpam, bet ne į užsienį. Klaipėda – mano vaikystės miestas, jame pas močiutę praleidau pirmus ketverius gyvenimo metus. Klaipėdoje – ir Viktorija. Pranešiau, kad atvažiuoju, pakviečiau susitikti, nuėjome į restoraną. Matytis ėmėme vis dažniau. Tai buvo visai kas kita nei bendrauti žinutėmis. Pasidarė dalykai (šypsosi)...

Viktorija: Viskas įvyko labai natūraliai, susitikus pirmąjį kartą buvo aišku, kad susitiksime ir antrąjį.

Arūnai, kokia jūsų Viktorija?

Ji paprasta, bet ne prėska ar nuobodi – ji tiesiog visada sako tai, ką galvoja, neišsidirbinėja. Iš musės nedaro dramblio, iš adatos vežimo neskaldo. Tvarkinga iki menkiausių smulkmenų ir puikiai mokanti mane skaityti.

Ji lankė sportinius šokius, dalyvavo fitneso varžybose. Bet tik kartą – sakė varžybose nusivylė išvydusi, švelniai tariant, mėsos sudievinimą. Viktorija tokia: jei yra ugnis – varys iki galo, ir dar mane paspirgins. Jai buvo įdomu, ko gali pasiekti treniruodamasi, kai rūpėjo šokiai – irgi ardavo iki vėlumos, labiausiai domino lotynai.

Viktorija: Į fitnesą nėriau, nes man buvo įdomu išbandyti save naujoje srityje ir pasižiūrėti, kur tai mane nuves. Tačiau studijuojant vieną iš medicinos sričių, supratau, kad nei profesionalus sportas, nei susitelkimas vien tik į fizinį kūną nėra sveika. Žmogui paprasčiausia reikia daugiau.

Kada tėvams pristatėte mylimąją?

Praėjusią vasarą lankėmės Kipre – tėvai savo viloje su būriu draugų šventė santuokos 30-metį. Prieš tai jie trumpai Viktoriją jau buvo matę. Mama ją pirmąkart pamatė Palangoje po savo koncerto - Viktorija užkulisiuose įteikė gėlių.

Ką sakė mama?

„Graži mergaitė“ – kažką tokio. O Viktorija labai pagyrė mamą – sakė, kad čia jūs grožį kuriat. Žodžiu, moterys apsikeitė komplimentais.

O tėtis?

Tiek bajerių, kad net neprisimenu… Bet tėtis visada šia tema buvo ištikimas savo idėjai, kad žmogų, su kuriuo reikės gyventi, turi išsirinkti pats – be spaudimo, be artimųjų kišimosi.

Vis pabrėžiami jūsų garsieji tėvai, o kaip jus priėmė Viktorijos artimieji?

Priėmė puikiai, neseniai buvo gausesnis jų giminės susiėjimas – dalyvavome abu su Viktorija. Artimiau pabendravome su jos brolio šeima – nuvažiavome į Klaipėdos Jūrų muziejų, buvo įdomu – jį mažas esu skersai išilgai išvaikščiojęs.

Kaip gyvenasi judviem per atstumą?

Pora stipri, santykiai tvirti tuomet, kai kiekvienas sugeba pabūti ir vienas. Tai mūsų abiejų su Viktorija nuomonė. Jei tau mirtinai reikia žmogaus, kad juo užpildytum vidinę tuštumą, nieko gero nebus – prasideda pavydas, persekiojimas, dėmesio perteklius, isterijos. Iš tokių santykių ką nors gero gali išspausti tik virtuozai. Mano tėvai sugeba būti kartu, gali ir atskirai - nėra problemų. Pora - tai individų sąjunga, kuris nors neištirptsa ore. Man visada patiko tėvo kartojamas žinomas posakis, kad gyvenimas kartu nėra žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas viena kryptimi.

Mudu su Viktorija dažnai ir ilgai pabūname vienas pas kitą. Vasarą mano tėvų beveik nebūna namuose – jie tai Nidoje, tai Kipre atostogauja. Viktorija siaučia mano kambaryje – meta lauk visus mano širdžiai mielus dalykėlius.

Turite apdulkėjusių vaikystės meškučių? O tos trys gitaros?

Meškučių neturiu, bet pilna visokių aikido, plaukimo diplomų, medalių. O štai gitaros – ta zona, kur derybos neįmanomos. Bet Viktorijai patinka – juk jai groju.

O kaip jūsų auginamos alpakos – į butą su jomis juk nesikraustysite?

Tikriausiai teks parduoti. Bet jau ir taip pribrendo reikalas – nebetelpa tėvų ūkyje. Viktorijai jos patinka, ypač dabar, kai nukirptos. Bet ji ne gyvūnų žmogus, o mūsų giminėje augintiniai svarbi gyvenimo ir ūkio dalis. Namuose be alpakų - penki šunys, papūgos, akvariumas.

Bet vaikai dažniausiai nori gyvūnų, tad laukia rimtos derybos?

Jos jau vyksta! Aš augęs su šunimis, tai bandžiau išsiderėti, kad namuose būtų mopsas. Netinka, nes šeriasi. Pasiūliau bent katiną pasiimti - ne. Viktorijai mečiau paskutinį kozirį: „Kai vaikas per Kalėdas prašys šuniuko – derėsiesi tu, nes aš būsiu atžalos pusėje. Vaikas verks, o tu jam privalėsi aiškinti, kodėl negalime turėti šuniuko“ (juokiasi). Manau, ledai pajudės, nes augintiniai neišvengiama, kai turi vaikų.

O kaip auklėsite vaikus – vis tiek pokalbiuose greičiausiai dažna ši tema?

Arūnas: Vaikui pats privalai būti pavyzdžiu – tik tuomet būsi jam autoritetas. Nuo Antikos laikų yra aišku, kad „stipriausias tas, kas pats save savo galioje turi“, jei nori užauginti disciplinuotą, tvirtą asmenybę, savimi parodyk, kaip ji atrodo. Nori, kad vaikas skaitytų – skaityk pats, turėk namie knygų lentyną. Žinau, kad vaiko kambaryje bus gaublys, žemėlapiai. Juk vaiko pirmas pasaulis – tai namai, tad juose svarbu net sienos. Skaičiau, kad intensyviai užsiimant su vaikais, galima pasiekti labai aukštų rezultatų – net šachmatų didmeistriais išauginti. Nereikia būti tėvu ar motina tigre, kaip Honkonge, kur vaikai tąsomi per šimtus būrelių, bet minkštos disciplinos principas – man prie širdies.

Svarbiausia, kad ta disciplina būtų grindžiama aiškiu pavyzdžiu. Jei patys tėvai nesugeba vienas su kitu susišnekėti, bet reikalauja besąlygiško klusnumo iš vaiko – kažkas yra ne taip.

Viktorija: Svarbiausia auklėjime išlaikyti balansą – vaikas turi turėti vaikystę ir tam tikrą savo erdvę. Auklėjimas turi būti grindžiamas pavyzdžiu, o ne mantromis „aš taip pasakiau“. Manau, kad vaikai dažnai yra žingeidesni ir supratingesni, nei dažnas tėvas mano, ir jiems įmanoma paaiškinti pareigas ir pasaulį paprastai, bet nuosekliai ir logiškai, o ne tik „kai užaugsi – suprasi“.

Namų kūrimas – puiki proga susirieti.

Be abejo. Bet mes trumpam susipykstam. Viktorija turi skonį, derėtis teko dėl beveik visko, nes turėjome skirtingas vizijas, bet radome kompromisą. Jei poroje nėra konfliktų, reiškia nieko nėra. Meilės priešingybė yra ne pyktis, o apatija. Mudu kalbamės. Susipykus situaciją ataušina vienas kitas bajeris, anekdotas. Dar nebuvo taip, kad vienas pas kitą iš piktumo nevažiuotume. Juk mes dar negalime vienas kitam pasakyti, kad susirenku daiktus ir išeinu (šypsosi).

Arūnai, su jūsų tokiais smagiais tėvais – oho, kokias vestuves būtų galima iškelti!

Man svarbu ne prieš kiek žmonių, o kiek kartų tam vienam svarbiausiam žmogui galiu ištarti žodį „myliu“. Dėl vestuvių su Viktorija vienas kitą kartais patraukiame per dantį, bet žiūrime į tai ramiai. Viktorijos šeima manęs irgi neterorizuoja.

Kas antra pirmoji santuoka Lietuvoje baigiasi skyrybomis. Kuo daugiau išleidi pinigų vestuvių šventei, tuo daugiau galimybių, kad pora išsiskirs. Mums abiem patiko idėja kelti vestuves, kai vaikas pats galės į jas ateiti jau savomis kojytėmis.

Viktorija: Bendraujant su susituokusiomis poromis, retai galima išgirsti konkretų atsakymą, kodėl buvo kelta vestuvių puota: „Reikia“, „O kaip kitaip“, „Visi taip daro, ką tėvai pagalvos…“ O kur yra paprastas „Noriu“, „Jaučiu“?

Priesaikos esmė yra ne pastatų sienos, svečių skaičius ar kalorijos torte. Tikroji Bažnyčia yra tavo širdyje, ir dviejų žmonių sąjungą laimina tiesa ir jausmas, o ne šventyklos ir apeigos.