80 metų jubiliejų atšventęs Dustinas Hoffmanas: „Sunkiausia buvo sulaukus trisdešimties...“

Hoffmanas, kaip ir jo kartos kolegos Alas Pacino, Jackas Nicholsonas, Robertas De Niro, – vienas iš tų, kurie septintojo dešimtmečio pabaigoje reformavo Amerikos kiną, tačiau nedidukas (vos 169 centimetrų ūgio) ir ne pagal metus žvitrus bei energingas aktorius pamąstymams ir prisiminimams kol kas turi nedaug laiko. Pavasarį Kanuose ovacijomis buvo sutikta drama „The Meyerowitz Stories (New and Selected)“, kurioje sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų, o artimiausiuose veterano planuose – dar keletas naujų projektų. Jau nekalbant apie tai, kad, prieš penkerius metus debiutavęs kaip režisierius – sukūrė filmą „Kvartetas“, Hoffmanas norėtų padirbėti ir šioje srityje.

Gal dėl to taip drąsiai tikina, kad jubiliejus jokio įspūdžio nepadarė? „O gal tiesiog neturėjau laiko apie tai gerai pagalvoti? – juokėsi kalbėdamas su italų žurnalistais. – Žinau tik viena: didžiausią dvasinį sukrėtimą patyriau švęsdamas 30-metį – supratau, kad patekau į suaugusiųjų pasaulį ir kelio atgal nėra. Nei 40-metis, nei 50-metis manęs taip smarkiai nepaveikė, todėl dabar jaučiuosi, tarsi... švęsčiau dvigubą 40-metį. Nieko rimto... Vienintelis skirtumas – kad daugybės žmonių, su kuriais bendravau, seniai nebėra. Tačiau tai nereiškia, kad mirtis man kelia neigiamų emocijų. Juk aš visada daug galvojau apie mirtį ir seksą.“

Kelti didelių iškilmių aktorius neplanavo. „Žmona pažadėjo, kad nei tą dieną, nei gimtadieniui praėjus namie manęs nelauks siurprizas – pulkas puotauti pasiruošusių draugų. Niekada nebuvau iš tų vyrukų, kurie rengia vakarėlius. Esu šeimos žmogus, todėl ir gimtadienis – šeimos šventė“, – dar sukaktuvių išvakarėse sakė aktorius.

Žinoma, prie stalo ta proga šeima susėdo, bet vargu ar net sakant tostus už jubiliato sveikatą buvo kalbama apie šlovingą jo praeitį. „Mėgstu gyventi dabartimi, – prisipažįsta Hoffmanas, jau anksčiau ne kartą pabrėžęs, jog nežiūri senų juostų, kuriose vaidino. – Manau, pagrindinis vyrų ir moterų skirtumas tas, kad mes daug skaudžiau išgyvename, matydami save senuose filmuose ar nuotraukose. Praeitis vyrus veikia gerokai skaudžiau, moterys šiuo atžvilgiu daug drąsesnės.“

Į kino istoriją jis pateko sukūręs įspūdingus vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Absolventas“ (1967), „Vidurnakčio kaubojus“ (1969), „Kramer prieš Kramerį“ (1979), „Lietaus žmogus“ (1988). Už darbus dviejuose pastaruosiuose apdovanotas „Oskarais“ (JAV kino akademijos apdovanojimui nominuotas net septynis kartus). Tačiau prisiminęs karjeros pradžią iki šiol tikina: „Pasakysiu tiesiai šviesiai: Holivude visada buvau svetimas.“

Dustinas gimė Los Andžele, kompanijos „Columbia Pictures“ dekoratoriaus Harry (vėliau jis pradėjo baldų prekybos verslą) ir jo žmonos Lillian Hoffmanų šeimoje, buvo antras sūnus. Aktorius sako, jog mama – „labai inteligentiška ir meniškos sielos moteris, dėl savo vyro tapusi viso labo uolia namų šeimininke“ – troško, kad jis taptų klasikiniu pianistu, bet pačiam labiau patiko džiazas. Galiausiai Dustinas metė muzikos mokyklą nusprendęs, jog nėra toks talentingas, kad ką nors reikšmingo pasiektų šioje srityje (nors yra prisipažinęs, kad kartais gailisi dėl šio poelgio). Paauglystės laikais muziką iš jo gyvenimo išstūmė teatras. Hoffmanas juokavo, kad tapo aktoriumi dėl moterų: „Būdamas scenoje jausdavausi aukštesnis ir gražesnis, todėl ir merginos į mažą neišvaizdų vyruką didele nosimi kreipdavo daugiau dėmesio.“

Tiesa, kitaip nei dauguma kolegų, savo laimę rado ne Los Andžele, o Niujorke. „Tuo metu mano gimtajame mieste buvo juntama antisemitinė nuotaika, – tikino žvaigždė. – Gauti gerą vaidmenį čia galėjai tik būdamas aukštas, baltaodis, gražus ir išpažindamas tinkamą religiją, o aš daugumos reikalavimų, patys suprantate, neatitikau. Niujorkas buvo gerokai demokratiškesnis – į jį atvykęs pirmiausia pamačiau ant namo sienos besišlapinantį vyrą. Iškart supratau, kad čia galėsiu dirbti.“

Tačiau išskėstomis rankomis niekas nelaukė. Su likimo draugais Gene’u Hackmanu ir Robertu Duvalliu, – vėliau jie taip pat tapo garsiais aktoriais, – glausdamasis ankštame bute, Dustinas ėmėsi bet kokių darbų: plovė tualetus, dirbo sargu morge, sanitaru psichiatrijos ligoninėje. Kad nereikėtų nuleista galva grįžti namo ir pripažinti, jog artimieji buvo teisūs...

Gyvenimas aukštyn kojomis apvirto, kai nedideliais vaidmenimis teatre ir televizijos serialuose galėjęs pasigirti neišvaizdus aktorius, skeptikų siaubui, gavo pasiūlymą įkūnyti pagrindinį herojų filme „Absolventas“. Juostos prodiuseriai šį vaidmenį norėjo patikėti gražuoliui Robertui Redfordui, tačiau teatralas režisierius Mike’as Nicholsas nenusileido, – už tai jam dar ilgai priekaištauta netgi tada, kai juosta sulaukė milžiniškos sėkmės, o jaunasis aktorius – „Oskaro“ nominacijos. Žurnalas „Life“ šaipėsi: „Jei veidas būtų Dustino Hoffmano turtas, šis žmogus gyvenimą baigtų skurde.“ O štai kitas įtakingas leidinys „Time“ ne tik pavadino jį jaunystės simboliu, bet ir konstatavo, jog kine sukėlė tikrą revoliuciją įrodydamas, kad grožis aktoriui nėra svarbiausias dalykas.

Tiesa, kai netrukus Hoffmanas sutiko vaidinti nevykėlį benamį dramoje „Vidurnakčio kaubojus“, nuo šio žingsnio jį atkalbinėjo pats Nicholsas. Rezultatas? Vaidmuo aktoriui pelnė dar vieną „Oskaro“ nominaciją ir dabar vadinamas vienu ryškiausių jo darbų, o juosta apdovanota trimis „Oskarais“ ir yra 43-ioje vietoje geriausių visų laikų amerikietiškų filmų šimtuke, kurį sudaro JAV filmų institutas.

„Galima sakyti, pradėdamas karjerą aš tiesiog spjoviau į patarimus... Žinoma, tai paliko pėdsakų. Pirmieji metai kine paliko nemažai skaudulių pasąmonėje. Gal dėl to visą gyvenimą buvau nuolatinis psichoterapeutų klientas? Tiesą sakant, visai norėčiau pas juos lankytis net po mirties“, – atvirai ir su humoru kalba aktorius. Beje, pokalbiai su psichoterapeutais Hoffmanaui padėjo įkūnyti vieną ryškiausių ir sudėtingiausių herojų – nuo autizmo kenčiantį pagrindinio veikėjo (jį įkūnijo gražuolis Tomas Cruise’as) brolį dramoje „Lietaus žmogus“. Ruošdamasis šiam vaidmeniui, jis beveik metus plušėjo psichiatrijos klinikoje, daug bendravo su keliomis autistus auginančiomis šeimomis. Ne be reikalo Hoffmanas išgarsėjo kaip perfekcionistas. „Jis kone dantimis įsikabina į kiekvieną vaidmenį ir taršo tol, kol jį sugraužia“, – vaizdžiai apibūdino vienas kritikas. Dėl reiklumo ir noro dirbti tobulai aktorius išgarsėjo ir kaip... režisierių siaubas (tiesa, pats iki šiol tikina, jog tai – absurdas). Klausiamas, kuris iš garsių vaidmenų mieliausias pačiam, visada pamini legendinę 1982-ųjų juostą „Tutsė“, tačiau jos režisierius Sydney Pollackas niekada neslėpė: „Atiduočiau „Oskaro“ nominaciją, jei tik kas gražintų man devynis gyvenimo mėnesius, kuriuos filmavimo metu suėdė Hoffmanas.“

Dėl ko kino veteranas labiausiai gailisi? „Per karjerą atsisakiau daugybės gerų vaidmenų, bet visą gyvenimą graužiuosi, kad kažkada praleidau progą nusifilmuoti Federico Fellini ir Ingmaro Bergmano juostose, nors jie mane labai kvietė. Kiekvienas turime ydų: vieną galima vadinti alkoholiku, kitą – narkomanu, o aš priklausau nevykėlių, atsisakiusių didžiausio šanso, kategorijai“, – dar prieš keletą metų guodėsi aktorius.

Garbusis jubiliatas gali pasigirti ne tik itin sėkminga karjera, bet ir neįtikėtinai stabiliu šeimyniniu gyvenimu. Tiesa, šioje srityje jam pasisekė ne iškart. 1969-aisiais Hoffmanas vedė kolegę Anne Byrne (73) ir įsivaikino jos dukrą Kariną (51). Pora susilaukė vienos bendros atžalos – dukters Jennos (46). Dabar aktorius su abiem dukterimis yra labai artimas, tačiau neslepia, jog jaučiasi joms nusikaltęs, – tik vėliau sužinojo, kaip skaudžiai mergaitės išgyveno 1980-aisiais įvykusias tėvų skyrybas.

Laimei, antroji santuoka trunka iki šiol ir, anot Dustino žmonos advokatės Lisos Gottsegen (62), primena labai gražų filmą. „Juk kiekvieni Holivude pragyventi metai yra kaip šuns – reikia juos padauginti iš septynių. Mes tebesame taip pat įsimylėję, kaip ir prisiekdami amžiną meilę prieš beveik 37 metus“, – sako moteris.

Kino filmo verta ir jų pažinties istorija. Dustino mama draugavo su Lisos močiute, ir šešiolikmetis jaunuolis buvo pakviestas groti pianinu per merginos tėvų vestuves, o šie tuo metu jau laukėsi jos... Tiesa, oficialiai jiedu pirmą kartą susitiko, kai 27-erių Dustinas lankėsi Lisos tėvų surengtoje šventėje. „Jis man ir jaunesniam mano broliukui buvo labai geras – juokavo, grojo pianinu ir drąsino šokti. Tada ir pamečiau galvą, pasakiau močiutei, kad jei tekėsiu, tai tik už jo. Nors man buvo vos dešimt...“ – pasakoja aktoriaus sutuoktinė. Prireikė dar vieno šeimos susitikimo – Lisos senelio laidotuvių, kad tada ką tik išsiskyręs Dustinas nebepaleistų daug metų jį dievinančios moters... Pora turi keturis vaikus – sūnus Jacobą (36) ir Maxą (32) bei dukras Rebeccą (34) ir Alexandrą (29).

Aktorius neslepia, jog bandydamas apsaugoti atžalas nuo sunkumų, kuriuos kadaise patyrė pats, galbūt kiek ir perlenkė lazdą: neleisdavo vaikų net į vasaros stovyklas ar per atostogas padirbėti padavėjais, kad tik ko nors neatsitiktų. „Lepinau, kiek tik galėjau, leidau atlikti epizodinius vaidmenis, stengiausi kuo rečiau sakyti „ne“. O dabar jie man priekaištauja, kad auginau šiltnamyje“, – juokiasi Hoffmanas. Tiesa, neslepia: jei tik galėtų, taip augintų ir abu vaikaičius. „Vienas iš dabartinio mano amžiaus privalumų – vėl galiu žvelgti į pasaulį vaikų akimis ir niekur nebeskubu. Todėl didžiausias malonumas – stebėti mažylių emocijas, juk tam, kad nuoširdžiai džiaugtųsi gyvenimu, jiems nereikia jokių dirgiklių – svaigalų, kvaišalų ar dar ko nors“, – sako kino veteranas.