Dvasingumo mokytojas Vasanta Das: „Nemokau jokių naujų tiesų – visos jau žinomos“
„Jeigu žinau, kad džiaugsmą ir laimę tikrai galima pasiekti, ir dar turiu žemėlapį jų link, tai kodėl nepasidalijus tuo su žmonėmis?“ – klausia vedų astrologas, dvasingumo mokytojas Vasanta Das, neseniai išleidęs knygą „Širdies pavasaris“. Jo paties kelyje į laimę ir darną, pažymėtame skaudžių išgyvenimų, vienas lemtingiausių įvykių buvo susitikimas su lietuve Lalita, kuri tapo jo žmona ir trijų vaikų motina.
Jei būtų taip paprasta pasiekti laimę, turbūt to mokanti knyga jau seniai būtų išleista ir visi būtų laimingi.
Taip, aš nemokau jokių naujų tiesų – visos žinomos jau seniai. Tik problema, kad jas paprasčiausiai pamirštame. Neretai manome, kad jei turėsime daugiau materialių dalykų, būsime laimingesni. Laimei mes prilyginame galią ir turtus. Mums atrodo: tam, kad būtume laimingi, turime daugiau pastatyti dangoraižių, daugiau sukaupti pinigų, daugiau išgauti iš žemės, vandens ir dangaus. Mes mokomi, kad sėkminga moteris yra tik ta, kuri lygi vyrui. Todėl gyvename pasaulyje, kur moterys bando tapti vyrais, o vyrai ieško savo silpnumo pateisinimų. Argi tai gali kam nors atnešti laimės? Jeigu pasaulis praras moteriškumą, jis nebebus gražus. Tėvai mieliau vaikui nuperka mobilųjį telefoną, nei atsisėda su juo paskaityti knygos ar drauge nusiveda į jogos pamoką, kad subalansuotų jo energijas ir emocijas. Daugumai įdomiau, kaip raketa pasiekti Marsą, nei kaip išvalyti šalia esantį ežerą ar mišką...
Žinau, ką kalbu, nes buvo laikas, kai aš irgi vaikiausi įsivaizduojamos laimės. Gimiau ir augau Meksikoje, visuomenėje, kur tikima, kad norint jaustis laimingam reikia tapti kokios nors srities profesionalu, dirbti gerai mokamą darbą. Įstojau studijuoti grafinio dizaino ir komunikacijos, bandžiau tapti sėkmės lydimu žmogumi. Tačiau netgi kūnas bylojo priešingai: rytais nenorėdavau keltis ir eiti į paskaitas. Nenorėjau leisti laiko su savo mergina, nes žinojau, kad šie santykiai niekur neveda. Manęs visiškai nemotyvavo mintis, kad daug dirbdamas uždirbsiu daug pinigų. Užtat kamavo galybė klausimų apie gyvenimo prasmę ir mano paskirtį jame... Todėl pradėjau ieškoti kito kelio į laimę.
Taip, knygų apie laimę yra daugybė. Kaip ir laimės mokytojų. Neverčiu žmonių rinktis konkrečios religijos ir sekti tik jos doktrinomis. Tiesiog klausykitės mokytojų – Jėzus mokė teisingai! Lygiai taip pat teisūs buvo ir Buda, ir Krišna! Jie visi kalba apie tą patį, moko to paties: svarbu ne daugiau turėti, o patirti balansą, darną. Žinau, kai nuskamba žodis „harmonija“, visi įsivaizduoja, kad tai patirti geba tik Dalai Lama (juokiasi). Netiesa – visi taip galime gyventi. Tiems, kas pamiršo, kaip būti laimingiems, parašiau praktinį vadovą. Šią knygą vadinu tiltu į džiaugsmą ir laimę.
Kaip tapote mokytoju?
Gimiau gražioje, mylinčioje šeimoje. Mama buvo išsilavinusi, protinga moteris, tik labai trapios sveikatos – kojose turėjo auglių. Būdamas vienuolikos jau buvau pakeitęs daugybę mokyklų, nes mes nuolat keliavome iš miesto į miestą, kur tik sužinodavome apie gerus gydytojus onkologus. Vieną dieną grįžęs iš mokyklos namie neberadau mamos. Ji pasijuto blogai ir tėvas nuvežė ją pas gydytojus. Tikėdamiesi sustabdyti auglių vystymąsi, gydytojai amputavo mamai koją. Deja, dėl to tik pablogėjo: aktyvavosi visi kiti kūne slypintys navikai ir mamos sveikata ėmė sparčiai prastėti. Jai buvo diagnozuotas kaulų čiulpų vėžys. Nemačiau jos visą mėnesį, o kai pagaliau susitikome, ji buvo be plaukų ir be vienos kojos. Mamai vis blogėjo, ji nustojo vaikščioti ir beveik nevalgė. Su tėčiu rūpinomės ja dieną ir naktį, bet mačiau, kaip mama pamažu pasitinka mirtį.
Vieną rytą pabudus nusmelkė mintis – turiu likti namie ir padėti mamai. Kai įėjau į jos kambarį, ji jau buvo bepaliekanti savo kūną – tiesiog intuityviai tai žinojau. Apkabinau ir netrukus ji išėjo. „Leisk jai ilsėtis, tėti, jos jau nebėra“, – pasakiau tėčiui, kai įbėgęs į kambarį jis dar bandė mamą gaivinti. Žinojau, kad dabar jai bus lengviau. Tik po kurio laiko atėjo širdį veriantis suvokimas, kad žmonės miršta – net ir tie, kuriuos labiausiai mylime.
Esu be galo dėkingas tetai, kuri rėmė mane, kurios dėka mokiausi geriausiame Meksikos koledže drauge su turtingų politikų ir vadovų vaikais. Tiesa, jie demonstravo prabangą, o mano tėtis vos išgalėjo per metus nupirkti man vienus džinsus. Taigi mano gyvenimas buvo pilnas kontrastų ir iššūkių.
Jūs bene dešimt metų pragyvenote Indijoje, ruošėtės tapti vienuoliu. Ko meksikietis išvyko ieškoti į tą šalį?
Turbūt dvasingumo... Mano šeima buvo labai krikščioniška, buvau mokomas mylėti Jėzų. Iki šiol kartais skaitau jo mokymus ir matau, kiek tiesos juose. Deja, jaunystėje Meksikoje nesutikau tokio žmogaus, kuris būtų gerai suvokęs Jėzaus mokymą ir gyvenęs pagal jį, tarkime, kaip budizmą suvokia ir skleidžia Dalai Lama. Pamenu, kai mama mirė, dėdės kunigo klausiau: kodėl? Jis atsakė: „Tokia Dievo valia.“ Bet kodėl mano mama?! Kodėl ne kito vaiko? Kodėl ji patyrė tiek kančios?! O kunigas vis kartojo: „Tokia Dievo valia...“ Skaičiau Bibliją, tačiau ten nebuvo atsakymų, kodėl žmonių likimai skirtingi, kas yra karma ir reinkarnacija. Biblija moko gerų dalykų, bet sakyčiau, kad ji skirta plataus suvokimo žmogui. Aš, matyt, tada dar nebuvau jai pasiruošęs. Būdamas gal devyniolikos patyriau rimtą asmeninę krizę – niekaip neradau prasmės ir savo kelio. Kartą puoliau karštai melstis Meksikoje garbinamai Gvadalupės Mergelei – prašiau, kad jei šitame pasaulyje yra toks žmogus kaip Jėzus, aš noriu jį sutikti. Ir ji man atsiuntė žmogų – tik ne krikščioniškus, bet indiškus apdarus dėvintį. Praėjus kelioms dienoms po to nuoširdaus meldimosi visiškai iš niekur staiga atsirado ir prie manęs priėjo vienuolis skusta galva, apsirengęs šafrano spalvos drabužiu. Priėjo prie staliuko kavinėje, kur sėdėjau, ir įteikė man knygą „Bhagavadgyta“. „Perskaityk, ji atsakys į tavo klausimus“, – dar pasakė nueidamas, nė nepaėmęs pinigų.
Grįžęs namo su nauja knyga rankose, puoliau skaityti. Pirmiausia į akis krito šio šventraščio komentarų autoriaus Bhaktivedantos Swamio nuotrauka. Jis taip pat buvo apsivilkęs šafrano spalvos drabužį, kaklą puošė gėlių girliandos. Jis atrodė labai išmintingas. Ir laimingas. Žiūrėdamas į jį galvojau: „Štai taip atrodo žmogus, pažinęs Dievą.“ Knygoje buvo mokoma, kad pagrindinė Dievo savybė yra saldumas, gerumas, o ne galingumas, kurio bijoti kaip krikščionis nuo mažens buvau mokomas. Skaitydamas tą knygą sužinojau, kad pasaulyje yra žmonių, kurie praktikuoja jogą ir savo gyvenimą yra paskyrę tam, kad užmegztų ryšį su Dievu. Po valandos jau turėjau daugiau atsakymų nei iš visų anksčiau perskaitytų knygų.
Išvykau į Indiją ir ten atradau savo guru. Niekad nebuvau sutikęs kito panašaus į savo mokytoją: jis buvo visiškai suvokęs gerumą, dieviškumą, tarnystę, džiaugsmą, atjautą. Tie dalykai man dabar nebėra tik filosofinės sampratos – aš jas esu matęs gyvai. Su mokytoju Indijoje praleidau beveik dešimt metų. Jis man davė dvasinį vardą – Vasanta Das: „Vasanta – tai pavasaris, o Das – tarnas. Dvasiniame pasaulyje nuolat pavasaris. Net pats Krišna kartais vadinamas Pavasario Karaliumi!“
Kokį vaidmenį gyvenime atliko Indijoje sutikta lietuvė Lalita, kuri tapo jūsų žmona?
Žmona – be galo svarbus žmogus mano kelyje. Ji – stipri, supratinga. Nes kai tampi mokytoju, nebe visi tavo resursai yra skirti tik šeimai. Ji tai priima, supranta. Jaučia, kai man sunku. Ji rūpinasi viskuo namuose, kad aš galėčiau rūpintis kitais dalykais. Ji mane įgalina siekti daugiau dėl šeimos. Mes kasdien mokomės atleisti, toleruoti, nes suvokiame, kad esame komanda.
Bet santuoka ir santykiai nėra lengva. Regis, daug metų meldžiuosi, praktikuoju jogą, siekiu balanso, tačiau mano gyvenimas vis tiek tebėra pilnas iššūkių. Vis aiškiau suprantu, kad moteris smarkiai skiriasi nuo vyro – kaip vanduo nuo ugnies. Aš kartais sakau: „Karšta“, o ji kartoja: „Ne, šlapia.“ Ir dažniausiai abu esame teisūs. Tačiau tikiu, kad būtent santuoka moko pamatyti skirtybių grožį. Kartą Michelle Obamos paklausė, kaip būtų pasisukęs jos gyvenimas, jei nebūtų ištekėjusi už Baracko Obamos. „Taip, turbūt būčiau ištekėjusi už ko nors kito, – atsakė Michelle. – Ir jis būtų Jungtinių Valstijų prezidentas.“ Tikra tiesa, nes moteris įgalina vyrą. Vedų kultūroje mes sakome, kad moteris yra vyro shakti – vyro galios išraiška. Aš sėkmingas esu dėl to, kad šalia manęs yra tokia moteris.
Ar santykius apsunkina tai, kad su žmona esate skirtingų kultūrų, auklėjimo?
Nebuvau prieš tai vedęs meksikietės, todėl negaliu lyginti. Nors, ko gero, kultūra, kurioje užaugai, turi reikšmės. Laimei, su Lalita susitikome Indijoje, kur abu ieškojome prasmės, kelio, pažinimo ir dvasingumo, vadinasi, mums svarbūs tie patys dalykai. Bet charakteriai, žinoma, skirtingi. Pavyzdžiui, aš esu labai aistringas meksikietis, mano charakteris turi daugybę spalvų, man patinka, kai namuose nuolat skamba muzika, mėgstu laiką leisti su šeima ir draugais. O žmona kur kas išrankesnė, ramesnė, jai daug svarbiau intymumo nuotaika. Mes net istoriškai skiriamės. Meksika laisva jau kokius 200 metų, aš užaugau nežinodamas, kas yra deficitas ar kad ko nors negali nusipirkti už pinigus. Lalita augo Sovietų Sąjungoje: klausiausi jos istorijų, kaip norėdama nusipirkti bananų keturias valandas stovėjo eilėje, ir negalėjau patikėti. Yra dalykų, kuriuos ji išgyveno ir kurių aš niekada negalėsiu suprasti. Kaip ir ji – mano patirtų išgyvenimų. Bet Dievas viską tvarko savo nuožiūra: ir tai, kad aš esu čia, – visiška jo malonė. Esu dėkingas už ją.
Dažnai girdžiu lietuvius guodžiantis, kad niekas nesiseka, algos mažos, šalis – nedidelė... Bet jei paklausite, kaip aš matau, atsakysiu, kad jūs – nuostabūs! Šioje šalyje vis dar švarus vanduo, žaliuoja miškai. Beje, pastebėjau, kaip lietuvių sąmonė keičiasi priklausomai nuo sezono. Meksikoje oras beveik vienodas ir žiemą, ir vasarą. Todėl ir žmonės vienodai laimingi arba nelaimingi. O čia – tiek skirtingų patirčių, susijusių su oru! Kokį džiaugsmą išgyveni sužydėjus pavasariui ir koks stiprus psichologiškai turi būti atšiaurią žiemą! Pirmus kelerius metus pabusdavau niūriais rudens ar žiemos rytais ir mano kūnas nenorėdavo net kilti iš lovos – vyravo pačios tikriausios depresinės nuotaikos. Žmona paaiškino, kad man trūksta vitamino D, – jo gauname iš saulės. Meksikoje saulė man buvo savaime suprantamas dalykas, apie kurį net negalvoji. Dabar, po beveik dešimties metų Lietuvoje, jau ir aš žinau, ką reiškia pasiilgti saulės. Mes tiek daug dalykų gyvenime priimame kaip savaime suprantamus – saulę, švarų orą, laiką su šeima. Bet jie juk yra patys svarbiausi. Matau, kad jūs, lietuviai, vis dar mokate vertinti tai, ką turite ar gaunate, nes neturėjote per daug. Kai gyvenau Indijoje, neturėjau batų, miegodavau ant žemės, mano gyvenimas buvo labai kuklus ir nuolankus. Todėl aš irgi moku vertinti. Vėliau dirbau Olandijoje, nemažai keliavau – Vakarų pasaulyje žmonės daugiausia vaikosi tik sėkmės. O lietuviai gal dėl to, kad turėję skaudžios patirties, dar atsimena, kas iš tiesų yra svarbu.
Teorija – gražu, bet kaip tiesas, apie kurias kalbate, taikote savo šeimoje? Ko mokote tris savo vaikus?
Visų pirma, mokau juos asmeniniu pavyzdžiu. Jeigu žmonėms duodi teoriją, bet pats jos nepraktikuoji, tai tas pats, kaip sakyti, kad medus egzistuoja, bet niekad neduoti jo paragauti. Religinius įsitikinimus žmogus renkasi vėliau, kai subręsta. O vaiką gali mokyti tik pamatinių vertybių, per savo paties pavyzdį, kalbėdamas ir rodydamas, kad pagrindinis gyvenimo motyvas yra meilė. Mano vaikai gana maži, todėl logika pagrįstos kalbos jiems dar nesuprantamos. Užtat mes daug praktikuojame: pavyzdžiui, drauge klausomės mantrų. Vilniuje yra ašrama, ten kiekvieną savaitę važiuojame visa šeima. Dažnai kartu užsiimame ne tik dvasine, bet ir fizine veikla: išvalome šventyklą, dainuojame drauge, padedame virtuvėje, visi kartu gaminame. Pagal mūsų tradicijas pirmiausia maistą paaukojame dievams, o tada dalijame visiems, susėdusiems prie stalo. Valgyti stengiamės kartu, prie vieno stalo, kalbamės apie gražius, malonius dalykus. Visada klausiame vaikų, kaip jie jaučiasi. Dažnai su žmona jiems skaitome pamokančias istorijas. Vaikai būna šalia, kai meldžiuosi namie. O kartais žmona rytais atsikėlusi daro jogos pratimus – vaikai mielai prisijungia, nors kol kas jiems tai – tik žaidimas. Kartą per metus važiuojame į Indiją pas mano guru. Vaikai mėgsta įsitaisyti jam ant kelių, apsikabinti. Mano vaikams pasisekė, kad jie auga tokioje aplinkoje, kur vyrauja gana aukštas sąmoningumo lygis. Galbūt dabar jie dar negali to įvertinti, bet jau dabar kuria ryšį su pozityvia sąmone. Jų ateičiai tai tikrai turės lemiamą reikšmę.
Ir niekada nepakeliate balso namuose?..
Žinoma, kartais šūkteliu ant savo vaikų – nesu tobulas, prarandu kantrybę. Juk kartais vaikai tokių nesąmonių prikrečia, kad plaukai šiaušiasi! Būti tėčiu tikrai nėra lengva. Turiu tris vaikus ir kartais, prisipažinsiu, tikrai nežinau, ką daryti. Užtat yra viena gera santykių taisyklė: jei ko nors nežinai, visada gali paklausti to, kuris turi daugiau patirties. Jauni tėvai dažnai nori būti teisiausi ir protingiausi. Bet gal verta pasimokyti iš to, kuris žino daugiau? Turint vaikų, mokymasis niekada nesibaigia. Vaikai kasdien pateikia tėvams naujų iššūkių, kuriems šie nėra pasiruošę. Kaip tik neseniai paskambino moteris: nerimauja dėl savo sūnaus, nebesusikalba, nesusitvarko. Paskambino paklausti patarimo. Ir tai yra visiškai normalu. Aš lygiai taip pat klausiu patarimų savo guru. Šiais laikais nebėra įprasta šeimoje, giminėje, savo aplinkoje turėti protingą žmogų, kuris patartų ar padėtų. Mes geriau panaršysime „Google“, nei pasiklausime daugiau gyvenime mačiusios mamos ar močiutės. Vis dėlto „Google“ nesupranta jausmų – jis turi žinių, bet neturi išminties.
Turbūt lengviau būti mokytoju ir ieškoti dvasingumo, kai neturi šeimos. Galbūt reikėjo likti vienuoliu?
Viskas priklauso nuo žmogaus prigimties. Aš dažnai žmonėms kartoju – neapsimetinėkite tuo, kas nesate. Pamenu, daug metų stengiausi būti pavyzdingu vienuoliu. Bet kartą neištvėriau: su ašaromis akyse, jausdamas kaltę atėjau pas savo mokytoją ir prisipažinau, kad negaliu būti vienuolis – noriu susituokti, noriu turėti vaikų. Mokytojas tik nusišypsojo: „Puiku. Vienuolis esi ar vedęs žmogus, tu myli Dievą. Ir jis yra su tavimi.“ Guru mane laimino, kad mokyčiau žmones, todėl esu netipiškas mokytojas – vedęs ir turintis vaikų.
Tikiu, kad buvimas šeimos žmogumi man davė kur kas daugiau nei vienuolystė. Pirmiausia – empatiją ir supratimą. Mano požiūrio taškas dabar yra visai kitoks nei vienuolio. Aš žinau, ką reiškia patirti moters nuotaikų svyravimus ir vis tiek besąlygiškai mylėti. Žinau, kaip sunku auginti vaikus, bet kokią laimę jie suteikia. Ar vienuoliui gyventi lengviau? Nemanau. Juk turėdamas antrąją pusę, visada turi ir atramą, pagalbą. O vienuoliai turi išmokti atramą ir paguodą rasti savyje – tai labai sunku. Net mano mokytojas sako: šeimą turintis žmogus rečiau puola žemyn, nes šeima yra nuolatinė tarnystė. O kai esi vienuolis, tave visi gerbia, aukština, skiria tau savo energiją. Gali ateiti toks laikas, kai pradėsi galvoti, kad visa tai skirta tik tau... Turbūt turi būti superherojus, kad pasirinktum vienuolio kelią ir eitum juo be abejonių.
Žinodamas tą tiesiausią kelią į laimę, jau radote savo pilnatvę ir laimę?
Tai yra kelias, o ne galutinis tikslas. Ar aš atradau pilnatvę? Taip, esu ją atradęs. Ar patiriu ją 24 valandas per parą? Tikrai ne. Bet aš juk kelyje...