Sporto renginiuose ralio lenktynininką Antaną JUKNEVIČIŲ (47) neretai išvysite su mažuoju sūnumi Matu (4).
„Jei tik nevyksta varžybos – mielai imu jaunėlį su savimi ir sodinu prie vairo, o jam tai labai patinka, – šypteli tėtis. – Atrodo, toks mažas, bet jau turi nuovokos ir aiškina man, kaip vairuoti!“ Ratuota technika mažąjį Juknevičių traukia kone nuo pat gimimo: paspirtuku važiuoja nuo dvejų metukų, vairuoja mažus automobilius, labai pamėgo dviratį – tik spėk gaudyti.
Matydami Antaną su Matu kartodrome, aplinkiniai šypsosi: na štai, pamaina auga. Bet pats lenktynininkas į tai linkęs žvelgti filosofiškai. „Kai sūnui ateis laikas rinktis savo kelią – nei atkalbinėsiu, nei raginsiu, leisiu pasirinkti pačiam, – tikina. – Juk pats užaugau toli gražu ne sportininkų, o inteligentų šeimoje: baigiau Dailės akademiją, man buvo numatyta visai kitokia ateitis... Jei būčiau vykdęs tėvų valią, niekada nebūčiau tapęs lenktynininku. Bet kiekvienas turi klausyti savo širdies.“ ⦿