Dvigubos išleistuvės Livijos ir Marijaus Gradauskų šeimoje: mama atvira – dėl 1 dalyko „skaudėjo širdį“

Liepa tvirtai žengia pasirinktu dizaino keliu, o Andrius, pasirinkęs ne violončelės atlikimo, bet elektroninės muzikos kompozicijos studijas, instrumento į šalį taip ir nepadėjo. Priešingai – vos pradėjus studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kvietimų groti profesionalioje scenoje atsirado vis daugiau.

Apie vaikų pasirinkimus su žinoma radijo ir televizijos laidų vedėja L.Gradauskiene kalbėjomės po to, kai ji Nacionaliniame Kauno dramos teatre stebėjo Panevėžio muzikinio teatro spektaklį „Strazdas – žalias paukštis“. Tą vakarą teatro orkestre violončele grojo kolegą pakeitęs jos sūnus Andrius.

Nuo violončelės mėgino atsitraukti

Muzika Andrių lydi praktiškai visą gyvenimą. Livija prisimena dar labai mažą sūnų nuvedusi pas savo bičiulę Iloną Balsytę į „Kindermusik“ užsiėmimus. Būtent ten, jos manymu, galėjo atsirasti pirmoji rimtesnė muzikinė „žiežirba“. Vėliau sekė dvylika metų Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, violončelė ir fortepijonas. Violončelės Andrių mokė Ernestas Ramelis, fortepijono – Romas Lukošius.

Dar prieš metus vaikinas svarstė rinktis violončelės studijas, tačiau galiausiai suprato, kad jį labiau traukia ne atlikimas, o kūryba. Todėl šį rudenį jis tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursiu ir pasirinko elektroninės muzikos kompoziciją.

Pats Andrius neslepia – toks pasirinkimas buvo ir sąmoningas bandymas kiek atsitraukti nuo akademinės bei klasikinės muzikos. Vasarą, ruošdamasis egzaminams ir stojamiesiems, violončelę jis iš tiesų buvo gerokai primiršęs.

„Mano siekis buvo truputį atitolti nuo akademinės ir klasikinės muzikos, instrumentą laikyti kiek toliau nuo savęs. Bet taip susiklostė, kad jis mane vis dažniau pasiveja“, – pasakojo Andrius.

Rugsėjis parodė, kad ilgam išsiskirti su violončele nepavyks. Vieną dieną prireikia čelisto Alytaus jaunimo simfoniniam orkestrui, kitą – profesionaliam scenos projektui.

„Nors bandau atsitraukti ir kažką naujo gyvenime pabandyti, kažkaip likimas neleidžia“, – šypsosi pirmakursis.

Mama tikėjosi vieno – kad instrumento nepadėtų

Livija prisipažįsta – išgirdusi apie sūnaus sprendimą rinktis kitokią studijų kryptį, turėjo vieną nerimą.

„Man širdį skaudėjo, kad tik to instrumento nepadėtų į šalį“, – sako ji.

Tam buvo priežasčių. Dar mokydamasis mokykloje Andrius jau turėjo sceninės patirties – grojo Manto Jankavičiaus programoje su dvylika violončelių, o Balio Dvariono muzikos mokyklos jaunimo simfoniniame orkestre „Simfukai“ buvo violončelių koncertmeisteris.

Livija pastebi ir dar vieną sūnaus savybę – scenoje jis jaučiasi gerai. Šiuo požiūriu abu Gradauskų vaikai skirtingi. Liepa taip pat dvylika metų mokėsi muzikos ir puikiai skambino fortepijonu, tačiau vieši pasirodymai jos netraukė. Andriui – priešingai: scena patinka.

Pastaruoju metu violončelė jį atveda ir į profesionalius projektus. Andrius grojo Panevėžyje spektaklyje „Sala, kurios nėra“, Šv. Jokūbo festivalyje, Panevėžio muzikinio teatro spektaklyje „Strazdas – žalias paukštis“, o vėliau sulaukė kvietimo prisijungti ir prie Alytaus orkestro.

Pats Andrius dabar svarsto, kad galbūt visai nereikia rinktis tarp dviejų muzikos pasaulių. Vienas artimiausių jo tikslų – pabandyti sujungti elektroninės muzikos kūrybą su per daugelį metų įgytu gebėjimu valdyti violončelę.

„Norėčiau rasti šių dviejų dalykų sintezę ir į savo kūrybą įtraukti techninį mokėjimą groti instrumentu. Žiūrėti, kas iš to gausis“, – sako jis.

Liepos darbai – nuo Lietuvos iki Milano ir Los Andželo

Kitu kūrybos keliu pasuko vyresnioji Gradauskų atžala Liepa Marija. Šią vasarą ji baigė daiktų dizaino magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Liepa kuria produkto ir objektų dizaino srityje, o viena svarbiausių jos kūrybos krypčių tapo tradicinis pynimas iš karklo vytelių, interpretuojamas šiuolaikinio dizaino kalba. Jos kūriniai jau buvo pristatyti Milano dizaino savaitėje, „Dutch Design Week“, „Collectible“ mugėje Briuselyje bei „Designforum Wien“.

Livija pasakoja, kad dukros polinkis į meną buvo matomas nuo vaikystės. Nors Liepa buvo muzikali ir dvylika metų mokėsi fortepijono, ją traukė ir dailė, lipdyba, vėliau – dizainas.

Dabar dukros darbai keliauja gerokai už Lietuvos ribų.

„Vienas jos darbas dabar yra dizaino parodoje Venecijoje, kitas važiuoja į Los Andželą. Ji dalyvauja įvairiose tarptautinėse parodose, yra gavusi apdovanojimų. Dabar dirba su dizainu ir net pradėjo dėstyti. Toje srityje ji save puikiausiai realizuoja“, – pasakoja Livija.

Taigi šią vasarą šeima turėjo savotišką dvigubą išleistuvių sezoną: Liepa tapo magistre, Andrius atsisveikino su mokykla. Apie sūnaus išleistuves Livija viešai pasakojo dar birželį, pabrėždama, kad mokykla palaikė jo muzikavimą ir koncertinę veiklą – net tuomet, kai po gastrolių tekdavo grįžti beveik be miego.

„Jau viskas, nebeturim moksleivių“, – juokiasi dviejų suaugusių vaikų mama.

„Menininkų priauginom“

Abu vaikai pasirinko sritis, kuriose kūryba svarbesnė už vadinamąją „praktišką profesiją“. Tačiau Livija sako niekada nenorėjusi vaikams nurodyti, kokiu keliu jie turėtų eiti.

„Baisiausia, ką tėvai gali padaryti savo vaikams, – spausti ir priversti daryti tai, kas jiems netinka, kur jie nesijaučia gerai ir kur nėra jų sritis“, – įsitikinusi ji.

Jos nuomone, žmogaus polinkiai anksčiau ar vėliau vis tiek primena apie save. Per daugelį metų kalbindama įvairius kūrėjus Livija ne kartą pastebėjo: net pasirinkus racionalesnį profesinį kelią, žmonės, turintys stiprų meninį polinkį, ilgainiui dažnai prie kūrybos sugrįžta.

Todėl šeimoje svarbesniu kriterijumi tapo ne būsimos profesijos finansinės perspektyvos, o galimybė užsiimti tuo, kas žmogui iš tiesų įdomu.

„Mes į milijonus ir patys niekada nesiorientavome. Ne ten džiaugsmas ir ne ten prasmė. Aš pati darau tai, kas man patinka. Džiaugiesi, kad esi ten, kur tau įdomu, ir darai tai, kas tau įdomu“, – kalba Livija.

Šeimoje dėl vaikų pasirinkimo net pajuokaujama: „menininkų priauginom“.

Livija mano, kad technologijoms vis labiau įsitvirtinant kūrybos srityse, autentiški žmogaus gebėjimai gali įgyti dar didesnę reikšmę.

„Kuo labiau vystosi dirbtinis intelektas, tuo labiau, man atrodo, bus vertinamas autentiškas, tikras žmogaus gebėjimas. Jeigu tu tuos gebėjimus turi, jie yra reikšmingi“, – sako L.Gradauskienė.