Maurice’as de VLAMINCKAS (1876–1958) save vadino barbaru: ir dėl gyvenimo būdo, ir dėl to, kad mėgo ryškias spalvas. Tačiau tapytojo savianalizė mažai ką jaudina, nes jo, fovisto, paveikslai aukcionuose kainuoja milijonus.
ANAPUS TAPYBOS. Jis nebuvo toks ryškus kaip, pavyzdžiui, André Derainas, žalią kostiumą derinęs su raudona liemene ir kanarėlės spalvos batais. Bet ir Vlaminckas traukė akį, ypač medinis jo kaklaraištis: taikiais šiokiadieniais jis buvo aksesuaras, kilus muštynėms virsdavo lazda, o per balius tapdavo smuiku, nes „išvirkščioje“ pusėje turėjo stygas. Kokias išvadas darome?
Pirma, toji grožybė svėrė kaklą kaip girnapusė, todėl ją tampyti galėjo tik labai stiprus ir sportiškas mesjė. Antra, ant medžio įtemptos stygos buvo tikros ir Vlaminckas prireikus tapdavo puikiu muzikantu. Dar ant kaklaraiščio buvo užrašomos mintys, kurios vėliau jam praversdavo kaip rašytojui: menininkas išleido net dvidešimt šešias poezijos ir prozos knygas.