Nuo pat savo įsikūrimo pradžios šou grupė „Dviratis“ patyrė tiek transformacijų, kad dabar ekranuose matomas „Dviračio šou“ – visiškai naujai surinktas modelis. Šis straipsnis „Legendose“ publikuotas 2014-ųjų vasarą, jau po vieno iš jo kūrėjų Gintaro Ruplėno staigios mirties. Tačiau jis, kartu su buvusiais kolegomis, dar spėjo žurnalistei papasakoti apie teisininkų šou grupės „Dviratis“ pradžių pradžią.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
„Prieš mirtį žmogus neturėtų labai graužtis, jei pagyveno taip, kaip mes pagyvenome“, – dar pavasarį ištarė buvęs šou grupės „Dviratis“ narys penkiasdešimt vienų Valdas VIŽINIS. Niekas negalėjo numanyti, kad mirties šešėlis tarp jo žodžių įsipainiojo ne šiaip sau – po kelių mėnesių iš Jordanijos atskriejo skaudi žinia apie „dviratininko“ Gintaro RUPLĖNO (1964–2014) mirtį. „Kartu su Gintaru suskaičiavome, kad išmetus visus metus, dienas ir naktis, kuriuos praleidome su artimaisiais, kartu praleidome daugiausia laiko – viename suole, scenoje, grupėje, kaimynystėje“, – prie Gintaro kapo sakė trečias grupės narys – keleriais metais už juos jaunesnis Arūnas VALINSKAS. Ir tikrai – juk tai buvo jų jaunystės laikas. Kartu sumanytos teisininkų šou grupės „Dviratis“ beprotiško populiarumo laikas.
„Varai varai, paskui išmiegi keturiolika valandų, atsikeli ir vėl varai. Negalvoji, kad taip varydamas naudoji savo išteklius, kurie yra riboti“, – prieš lemtingas atostogas kalbėjo Gintaras Ruplėnas. Neatrodė, kad ramus jo balsas diktofono įraše pranašautų nelaimę. Tačiau birželio 12-ąją Jordanijoje netrukus penkiasdešimtmetį turėjusį švęsti humoristą ištiko infarktas. Į viešbučio kambarį žmonos Dalios iškviesti medikai padėti niekuo negalėjo. Ilsėtis ramybėje Gintaras atgulė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Atsisveikino su juo ir buvę „dviratininkai“, drauge trynę Teisės fakulteto suolus Vilniaus universitete, juokinę merginas ir privertę nepaliaujamai kvatoti Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų gyventojus. Dabar jau žili ir pliki, prie Gintaro urnos juk jie apraudojo savo jaunystę.
„Tai buvo šviesios, linksmos, nerūpestingos dienos...“ – bohemiškoje Užupio kavinėje paprastai dėstė Valdas Vižinis. Su humoru šis ilgaplaukis vyras senokai neturi nieko bendra – keletą metų dirba dienos redaktoriumi viename interneto portale. Anuomet populiarus televizijos humoristas, humoro renginių organizatorius, vienu metu mėginęs jėgas politikoje, dabar kuklinasi: „Nežinau, ar vertėjo manęs ieškoti...“
Vertėjo. Nes reklaminės šou grupės „Dviratis“ istorija be Valdo būtų papasakota nevisiškai tiksliai ir ne iki galo. Kaip ir be Gintaro. Kaip ir be Arūno Valinsko, kuris, ketverius metus nardęs po giliausius politikos vandenis, grįžo ten, nuo ko prasidėjo didysis „Dviračio“ žygis per Lietuvą – į televiziją.
Klausytojai prasmių rasdavo daugiau
„Tai sena istorija, praėjo beveik trisdešimt metų nuo pirmojo mūsų pasirodymo, jau televiziniam „Dviračiui“ – dvidešimt, tiek visko buvo, kažin ar ką nors įdomaus prisiminsiu... – abejojo dabar jau šviesaus atminimo Gintaras Ruplėnas, kai susitikome pasikalbėti apie didžiuosius „Dviračio“ populiarumo laikus. – Kažkada, atrodo, sakiau, kad už „Dviratį“ dėkingi turime būti tuometinei Vilniaus universiteto komjaunimo organizacijai. Ji priversdavo studentus judėti, buvo sudariusi renginių planą. Pagal tradiciją kasmet kiekviename fakultete vykdavo akademinių grupių konkursai. Būdavo sumuojami mokslo ir užklasinės veiklos rezultatai. Mokėmės mes ne kažin kaip, vyrai visi po kariuomenės, o štai pasirodyti ant scenos – prašom, galim.“
Taip jau atsitiko, kad iš tarnybos sovietų armijoje grįžusius Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentus surinko į trečiąją grupę. Tarp kariuomenėje užsigrūdinusių pateko ir tik mokyklą baigęs, jų akimis – visiškas pienburnis, Arūnas Valinskas. Bet būtent jam patikėta surengti pasirodymą geriausios Teisės fakulteto grupės rinkimuose. Darbas prasidėjo kolūkyje – anuomet rudenį į universitetą susirinkusius studentus pirmiausia ne į suolus sodindavo, o bulvių kasti ar obuolių skinti veždavo. Negali sakyti, kad tokios išvykos studentams nepatiko, – kiekvienas galėtų papasakoti begalę kolūkinių nutikimų ir išdaigų. Beje, net ir pinigus už tuos darbus mokėjo.
„Prieina prie manęs Smauglys (Gintaras Ruplėnas tuomet jau buvo gavęs tokią pravardę, mat aukšto ūgio jam sunkiai pavykdavo išsirangyti iš siauro auditorijos suolo), Vižas ir Valinskas, – tas dienas prisiminė anuomet Teisės fakulteto studentas, dabar Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Remigijus Preikšaitis. – „Mums reikia pasirodyti“, – sako. „Kodėl – aš?“ – klausiu. „Tu mums tinki“, – daug neaiškina, o man baisu – aš nuo muzikos nutolęs, na, šokti dar galiu, bet dainuoti...“ Tačiau bajeris po bajerio pasirodymą mes sugalvojome.“
1985 metų lapkričio 19 dieną į sceną išėjo septyniese – Remigijus Preikšaitis, Arūnas Valinskas, Gintaras Ruplėnas, Valdas Vižinis, Anatolijus Koržovas (dabar – Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas), Gintaras Švedas (dabar – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius), Gintaras Pašvenskas (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas), Valdas Montvydas (dabar – Žemės ūkio ministerijos, Paramos žemės ūkui ir žuvininkystei audito skyriaus vyriausiasis specialistas). „Reklaminė šou grupė „Dviratis“, – pristatė universiteto Teisės fakulteto komjaunimo komitete – be komjaunuoliško palaiminimo anuomet į sceną nieko neleisdavo. „Kai kurias vietas sušvelninome, – pasakojo Arūnas. – Supratome, kad taip lengvai mūsų bajerių nepraleis. O scenoje darysime, kaip sugalvoję.“
Scenos naujokams jaudulį suvaldyti buvo nelengva. Arūnas Valinskas prisiminė tokią istoriją: „Pagal siužetą kažkuris turėjo ištarti: „Reikalas – vamzdis“, o kitas – perklausti: „Ką, visai vamzdec?“ Tas kitas buvo Gintaras Švedas. Pamiršo jis tą frazę, mėgino kažką sakyti – nieko! Akys – stulpu, perbalęs. Staiga pradeda nei šiaip, nei taip: „Chebra, reikalas – batai.“ Nesunku suprasti, kad „batiec“ sakyti negali, nesusilaikėme – pradėjome prunkšti, bet kažkaip išsivyniojome.“
Kitą savaitę po pasirodymo apie geriausią grupę parašė universiteto laikraštis „Tarybinis studentas“. „Kodėl reklaminė šou grupė? Kodėl „Dviratis“?“ – svarstė Gintaras, mėgindamas paaiškinti dabar jau visiems į galvą įkaltą grupės pavadinimą. – Tuo metu „Vairas“ buvo populiari muzikos grupė. Man atrodo, iš ten kažkaip parėjo... Vairas, suktis, Valinskas pajuokavo: lesipiedas, suprask, toks juokingas žodis iš rusiško – velosipiedas. Ir tada visi nusprendė – „Dviratis“. O reklamos... Na, juk prisimenate, sovietmečiu jų beveik nebuvo, o mes pradėjome reklamuoti: „Mūsų kaliošai – patys geriausi.“
Gerai pagalvoję, akyli saugumiečiai, kurių ir universitete buvo sočiai, tokias „reklamas“ irgi juk galėjo suprasti, kaip jiems reikia. Na, kad ir – ar jums mūsų šalyje trūksta madingų batų?!
„Dabar skambės lietuvių liaudies daina „Išėjo tėvelis į mišką ir negrįžo...“ Daina sukurta sunkiais pokario metais“, – per Teisininkų dieną iškilmingai scenoje pranešė Arūnas Valinskas. Taip jau atsitiko, kad jis ėmėsi frakuoto konferansjė vaidmens, o visiems iš pat pradžių tapo aišku, kas bus grupės lyderis. Po pasirodymo vaikinus išsikvietė fakulteto dekanas. „Manau, jums nereikėtų liesti tokių tragiškų mūsų tautai momentų...“ – atsargiai pradėjo moralą.
Tiesą sakant, į dekano perspėjimus vyrai nekreipė dėmesio. Netrukus jų pasirodymuose buvo galima pamatyti ir tokį vaizdelį: ant scenos stovi žemę siekiančia tamsia staltiese užtiestas stalas. Šalia marširuoja, suprask, vokietis ir stabdo praeinančius. Paskui prieina prie stalo, atkelia staltiesę – po stalu sėdi du partizanai ir graužia batoną. „Kaip tau, Petrai, pogrindyje?“ – klausia vienas. Salė leipsta juokais, matyt, pagalvojusi apie tuometinį Lietuvos komunistų partijos lyderį Petrą Griškevičių.
„Vėl šaipotės?“ – dar vienas vizitas į dekano kabinetą. O per kitą humoristai teisininkai gavo pylos, kad scenoje pasirodė jungtinis kolūkio „Keturiasdešimt metų be derliaus“ choras. „Jei laikai nebūtų šilę, visus mus tikrai būtų išmetę iš universiteto“, – dabar neabejoja Arūnas, nors Remigijui Preikšaičiui atrodo, jog tai buvę nerimti išsišokėlių berniukų pasižnaibymai – jokia politika. O Gintaras buvo įsitikinęs, kad klausytojai prasmių rasdavo gerokai daugiau, nei vyrai į savo žodžius būdavo sudėję: „Petras mums – atsitiktinis vardas, o visų mintyse – tik Griškevičius pogrindyje.“ „Žmonės mokėjo skaityti tarp eilučių, – per mūsų pokalbį neabejojo Valdas Vižinis. – Prisimenu, labiausiai reaguodavo, kai išgirsdavo kokį pokštą apie Maskvą.“
Reikėjo rinktis – šėliojimai ar mokslai
Gandas apie šmaikštuolius teisininkus pasklido greitai. Netrukus vyrukai tapo geidžiami Istorikų, Matematikų, Teisininkų, Ekonomistų dienų dalyviai. Būtent ekonomistų scenoje vaikinai pirmą kartą išvydo dabartinį televizijos laidos „Dviračio šou“ vedėją Vytautą Šerėną. „Kai jį pamatėme, supratome, kad esame viščiukai, – konkurentų pasirodymą prisiminė Remigijus Preikšaitis. – Valinskas tada pasakė: „Mes irgi būsime tokie patys.“ Kur jau būsime! Ekonomistų pasirodymas atidirbtas, o mūsų – vos kelios baikos. Bet Valinskas gi visada turėjo didelių ambicijų...“
Teisininkų pokštai dažniausiai atsirasdavo bendrabučio kambariuose, vyriškoje kompanijoje, kartais – prie butelio alaus. „Po didelių ginčų sprendimus priimdavome, – Remigijus dabar jau gali išduoti bendrabučio batalijas. – Visi turėjo savo nuomonę, visi ją norėjo pareikšti, tačiau Valinskas visada buvo priekyje, vadinome jį Gusiu, nors pravardės prie jo nelabai lipo.“ Gintarui atrodė, kad anuomet kūryba liejosi laisvai: „Gimdai bajerį, gimdai – ir jis gimsta. Tai dabar iškart pradedi vertinti – tas eis, anas neis, o tada – jokių abejonių, paprasta ir lengva: žmonės juoksis, vadinasi, įtrauksime į programą, nesijuoks – mesim šalin. Kartais kvatoti salę priversdavo visai kvaili dalykai. Buvo numeris „Oi, skylė, skylė...“, išsirikiuojam scenoje ir išsižiojam, kiek tik galim. Publika lūžta... Ir politiniai motyvai, žinoma, kabindavo, nuo scenos išgirdę, kad rusai lietuviškai moka tik vieną sakinį: „Labai skani lietuviška dešra“, žiūrovai plyšdavo juokais.“
Teisininkų „dviratininkų“ pasirodymams reklamos nereikėjo. Į sales, kuriose jie koncertuodavo, vos tilpdavo visi norintys. O štai vyrai, visi kaip vienas, pasakoja apie pasirodymą tuometinėje studentų diskotekos „Amicus“ salėje. „Valius mums liepė ateiti dviem ar trim valandom anksčiau. Susigrūdome visi už scenos, sėdim dulkėse, o Valinskas – koja ant kojos salėje. Kai atėjo mūsų pasirodymo laikas, Arūnas išėjo į sceną ir pareiškė: „Labai atsiprašau, bet mano grupiokai kažkodėl neatvyko, nežinau, gal juos uždarė. Ar galėtume pasirodymą nukelti į pabaigą?“ Pabaigoje jis vėl išeina į sceną: „Na, atsiprašau, neatvyko vyrai, nieko nebus.“ Kai žiūrovai jau ėmė skirstytis, iš už scenos išlindome mes su ligonių kepuraitėmis, o ant nugarų užrašyta – „durniai“. Bičiuliai paskui pasakojo: nieko nesupratome, dulkių debesis ir jūs – ant scenos.
Šitaip išėjus, užteko tik pirštą parodyti – ir visiems juokinga“, – vieną iš paskutinių pradinės sudėties „Dviračio“ pasirodymų prisiminė Remigijus Preikšaitis. Netrukus, 1987-aisiais, grupėje liko trise – Arūnas, Gintaras ir Valdas. Kiti keturi nusprendė, kad mokslai universitete – svarbiau. „Tie studentų pašėliojimai buvo fantastika, tačiau reikėjo rinktis – šėliojimai ar mokslai. Valinskas jau buvo išmestas iš universiteto, turėjo daug laiko, o mums – paskaitos, kontroliniai, egzaminai... Buvome masuotė, antraeiliai, grupės variklį suko Arūnas, Gintaras ir Valdas. Mes tik prisilietėme prie žvaigždžių spindesio ir niekada nemanėme, kad tapsime legendomis“, – šmaikštavo Remigijus, tačiau neneigė, kad scenos patirtis jam labai pravertusi. „Teismo salė – irgi scena, kiekvieną dieną ant jos lipu. Nelengva nuteisti žmogų“, – prisipažino.
Likę trise, Arūnas, Gintaras ir Valdas pasiskirstė vaidmenimis. „Natūraliai susiklostė, – pasakojo Gintaras. – Vižas grojo gitara, jį ir palikome muzikantu, Valius – gimęs būti konferansjė, o aš – lyg jungiamoji grandis tarp gitaristo ir kalbėtojo, toks strakalas makalas, trukdytojas.“
Arūną Valinską iš universiteto išmetė dar trečiame kurse. Jis nuolat praleisdavo karinio parengimo paskaitas, o jas pateisindavo iš pažįstamos merginos teisme gautomis pažymomis, kad tuo metu esą liudijęs civilinėje byloje. Kai apgaulė išaiškėjo, Arūnas iš universiteto buvo pašalintas „už dokumentų klastojimą“. Netrukus prašymą palikti studijas dekano kabinete parašė ir Valdas – Arūno laisvė masino. „Dabar, kai atsisuki atgal, gaila – reikėjo baigti. Šoumeno kelias nėra teisingas, anuomet mes nelabai suvokėme, kas esame ir ką darome ant scenos. Buvome nežmoniškai paklausūs, atrodė, kad šitaip bus amžinai...“ – apgailestavo Valdas. Gintaras nužygiavo toliausiai – iki penkto kurso, tačiau parašyti diplominį darbą ryžto neužteko: „Pagalvojau, kad nesugebėsiu, o juk galėjau egzaminus išlaikyti, o diplominį parašyti vėliau, kad ir po keleto metų.“
Tais pačiais metais Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektų dienose buvo dvi „vinys“ – „Dviratis“ ir po festivalio „Lituanica“ bei kultinio filmo „Kažkas atsitiko“ beprotiško populiarumo sulaukusi „Antis“. Kaip ir „Anties“ architektai, „Dviračio“ teisininkai iš universiteto salių ir studentų švenčių iškeliavo nugalėti Lietuvos.
Plačioji Lietuva apie „Dviratį“ pirmą kartą sužinojo, kai vyrai pasirodė tada vienintelės Lietuvos televizijos laidoje „Dešimtkart dešimt“. Privertę iš juoko verkti ne tik laidos dalyvius, žiūrovus, bet ir vedėją Rimantą Kalvaitį, „dviratininkai“ tuomet dar nežinojo, kokia šlovė iš tiesų jų laukia.
Mūsų žmonų gyvenime spalvų neturėjo būti daug
Populiarumas atėjo greičiau nei pinigai. Studentų šventėse „dviratininkams“ mokėjo tortais ir alumi. Už koncertą Kėdainiuose, prisiminė Arūnas, trise turėjo pasidalyti 40 rublių ir dar nusipirkti traukinio bilietą. Į pirmąsias gastroles jie išvyko po išsišokimo tiesioginiame televizijos eteryje. Gintaras pasakojo: „Tuo metu jau buvome keletą kartų pasirodę laidoje „Dešimtkart dešimt“, televizija transliavo koncertą iš Katedros aikštės. Nusprendėme dainuoti populiarią savo dainą apie cukraus vatą: „Užvalgyk, aukštaiti, užvalgyk, žemaiti, užvalgyk visa tėsėrės (TSRS).“
Mus perspėjo, kad tos tėsėrės geriau nereikia, bet mes nepaklausėm – ėmėm ir uždainavom. Reakcija buvo neįtikėtina, visiems atrodė, kad esame kieti vyrukai – juk tarp eilučių buvo galima suprasti, kad dainuojame apie išbadėjusią Sovietų Sąjungą, kurioje nieko nėra. Netrukus mus pakvietė į Šilutę. Per savaitę surengėme 21 koncertą. Atvažiavome patys, nei automobilių, nei mikrofonų, nei garso kolonėlių, tik Vižas su savo gitara. Apgyvendino mus viešbutyje, po pietų privažiuoja kolūkio UAZ-ikas, sėdam į jį, penktą valandą be mikrofonų atrėkiam vienai sausakimšai salei, septintą – kitai, devintą – dar vienas koncertas, tada atgal į viešbutį ir krintam negyvi į lovas.“
Šilutėje pirmą kartą už pasirodymą jie gavo šimtą rublių. Per dieną jų išeidavo trys šimtai – po šimtą kiekvienam. Anuomet tai buvo didžiuliai pinigai. „Grįžau su septyniais šimtais rublių kišenėje, – prisiminė Gintaras. – Su Dalia nusipirkome kampinę sofą „Jotulė“.“
Žmonas tuo metu turėjo visi trys. Ir Gintaras, ir Arūnas, ir Valdas vedė dar studijų metais. „Tai buvo sunkus laikas mūsų šeimoms“, – pripažino visi, nors šeimos išsaugoti nepavyko tik vienam – Valdui Vižiniui. „Mūsų žmonų gyvenime spalvų tuomet neturėjo būti daug... – atrodė, kad Gintarui kiek gaila laiko, kurį praleido kratydamasis žvyrkeliais iš vieno kolūkio į kitą. – Gimė sūnus, įsivėlėme į namo statybas, atrodė, viskas greitai, o greitai nebuvo...“ „Gintaras nematė, kaip Domantas augo, – tą pačią dieną prie mūsų prisėdusi kalbėjo jo žmona Dalia. – Grįždavo naktį namo, pažiūrėdavo į jį miegantį, palinguodavo galvą: oi, koks užaugęs, o ryte ir vėl išvažiuodavo dviem savaitėms, mus palikęs su savo tėvais. Vaikas, buitis – ant mano pečių, kažkaip susirinkdavau save ir gyvendavau. Dabar galiu pasakyti, kad man tai buvo kančia. Jos neatpirkdavo, kad galėdavau sau leisti išgerti kavos „Stiklių“ kavinėje.“
„Įdomūs metai buvo. Žiūrėk, penktadienis, prabundi – jau ketvirtadienis...“ – prisiminęs tuos laikus šypsojosi Arūnas Valinskas. Jo žmona Inga ne kartą yra sakiusi, kad gražiausi jų metai prabėgo studentiškame kambarėlyje, kur vos tilpo sulankstoma lova ir kur grįžtančio iš gastrolių savo vyro ji laukdavo su dubeniu burokėlių mišrainės. Tačiau savo pirmagimį Inga augino Klaipėdoje, pas mamą. „Ten buvo lengviau nei vienai su vaiku namuose“, – pasakojo.
Apie gastrolių nuotykius ir sužavėtas merginas vyrai tyli it vandens į burną prisisėmę. Labai vyriškas bruožas, bet manyti, kad neatsirado paskui „dviratininkus“ sekančių merginų, būtų neatleistina. „Na, taip, į mus tiesėsi rankos, mums šypsojosi, plojo, kvietė pasilikti, laikė garbe susipažinti. Kaip tokioje aplinkoje blogai jaustis? – didžiuosius populiarumo laikus prisiminė Valdas Vižinis. – Pažintys buvo lengvos, tačiau lietuvaitės įsitempusios, susikausčiusios, savęs nesiūlė, tikrai nebuvo taip, kad būriais paskui sektų. Gal aš buvau sugedęs jų bangų imtuvas, negalėjau nuo merginų sklindančių bangų atpažinti. Kas kita – vietos įžymybės, tuometiniai kolūkių pirmininkai – jie būtinai užsukdavo pas mus į persirengimo kambarį ir kviesdavo į namus. O mums po trečio koncerto norėdavosi tik į viešbutį, tik galvą ant pagalvės...“
Tai įvyko dėl kūrybos
Pinigų jie uždirbdavo labai daug. Salės irgi darėsi vis didesnės – „Dviratį“ matyti norėjo ne tik kolūkių kultūros namai, bet ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. „O tai mums prilygo pasirodymui Vemblio stadione“, – juokėsi Arūnas. Netrukus „dviratininkai“ jau važinėjo nuosavais automobiliais. Pirmąjį įsigijo Valdas, paskui Arūnas, galiausiai – Gintaras. Į koncertus važiuodavo tai vienu, tai kitu – susigrūsdavo keturiese ir dar aparatūrą sukraudavo. „Kieno mašina, tas ir vairuoja, – tuos laikus prisiminęs šypsojosi Gintaras. – Niekas problemų nedarė. Tai dabar būtų sunku kasdien naktimis tiek kilometrų nuvažiuoti, o tada – jauni, nei karštis, nei dulkės netrukdė. Kondicionierių mūsų automobiliuose juk nebuvo...“
Tuose automobiliuose buvo visko. Valdas prisiminė, kaip vienoje kelionėje visi trys mokėsi giedoti Lietuvos himną. Čia gimdavo nauji pokštai, netgi būsimos programos dalys. Kas be ko, čia vyrai ir tarpusavio santykius aiškindavosi. „Charakterį aš turiu labai užknisantį, – yra prisipažinęs Arūnas. – Anksčiau ar vėliau jis pribaigia žmones. Aš nesugebu atsiriboti nuo asmeniškumų, kai ko nematyti, nesuprasti. Netgi dėl kūrybos...“ Tačiau didieji ginčai ir vykdavo būtent – dėl kūrybos. „Šitas bajeris buvo visiškas šūdas!“ – automobilyje kartą išrėžė Valdas. O Valinskui atrodė, kad jis – puikus. Aiškintis abiem teko kumščiais, išlipus iš mašinos, Gintarui – juos skirti. „Nuovargis, uždaras kolektyvas, tai, kad visi kūrybingi ir ambicingi, darė savo, – jaunystės konfliktus mėgino paaiškinti Arūnas. – Su Vižu net į sceną kartais eidavome susipykę. Bet ten kumščiais nemojuosi, juk ne pagal scenarijų. Susikaupi, o nulipus nuo scenos vėl širdis užverda.“
Humoristas Artūras Orlauskas, tuomet po Lietuvą gastroliavęs su grupe „Alergija“, irgi prisiminė vieną įvykį: „Po koncerto Palangoje visi buvome pakviesti į banketą. Dabar jau negaliu tiksliai prisiminti, ko jie ten nepasidalijo, priežastis tikrai nebuvo rimta, bet Valius šoko ant Ruplėno. Tos muštynės visiems sugadino nuotaiką, kažkas juos išskyrė, Valių ištempė laukan. Žinau, kad Ruplėnui dažnai nuo jo kliūdavo.“
Tiesa, Gintaras paskutinį sykį apie peštynes kalbėti nenorėjo. Sakė, kad jaunystė ir yra žavi, nes nutinka visokių dalykų. „Mes buvome labai skirtingi, – ištarė. – Kiekvienas turėjome savo, reikia tai pripažinti. Arūnas buvo nevaldomas, su juo lengva draugauti, bet dirbti... Vižinis – karštakošis, o aš nusileisdavau dėl šventos ramybės...“
Kantrybės būti kartu jiems užteko penkerius metus. Visi tikina, kad 1991-aisiais išsiskyrė gražiai, be muštynių ir bjaurasties. „Nėra ko pykti, kai skiriesi... – tolerantiškai galvą palingavo Gintaras ir pamėgino paaiškinti populiarios grupės skyrybų priežastis. – Tai įvyko ne dėl pinigų, pinigus mes sąžiningai dalydavomės po lygiai, tai įvyko dėl kūrybos.“ „Krizės buvo neišvengiamos, – tikino ir Valdas. – Mes visi buvome labai skirtingi. Ypač kai pavargdavome, išlįsdavo aštrūs momentai. Tarp manęs ir Gintaro susikirtimų nebūdavo – jis buvo itin taikus žmogus. O štai Valius... Pabaigoje nieko naujo nebeparodydavome, man būdavo gėda lipti į sceną. Kūrybos lengvumo neliko, o dirbti, įdėti pastangų mes dar nemokėjome. Visi supratome, kad kažką reikia keisti, o ką keisti – nežinojome. Arūnas manė, kad mus išgelbės jo diktatūra, aš taip nemaniau, užtat mūsų keliai ir išsiskyrė.“
„Šitas bajeris buvo visiškas šūdas!“ – automobilyje kartą išrėžė Valdas. O Valinskui atrodė, kad jis – puikus. Aiškintis abiem teko kumščiais, išlipus iš mašinos, Gintarui – juos skirti.
Gintarui reikėjo rinktis, su kuo jis. Pasirinko Valdą, prie jų prisidėjo Raimondas Bingelis, visi trys įkūrė grupę „Griūsiu“. „Sezoną pusėtinai išsilaikėme, kitas nebuvo toks gražus, – naujosios grupės sėkme nelabai džiaugėsi Valdas. – Mūsų pasirodymuose pritrūkdavo to tikrojo „Dviračio“. Linksmo kvailiojimo, kuris anuomet sušvelnindavo laikmečio įtampą, priversdavo juoktis ir pamiršti sunkų metą, kurį teko išgyventi žmonėms dėl pasikeitimų. Tai, ką darė „Dviratis“, buvo paklausu, nes patekome į tuščią erdvę, konkurentų turėjome nedaug. Pasirodymai buvo ne tik būdas užsidirbti, bet ir išreikšti save. „Dviratis“ buvo reiškinys, tik patys mes to nežinojome.“
„Stengėmės būti nepanašūs į kitus, – „Dviračio“ sėkmę bandė įvertinti ir Gintaras Ruplėnas. – Kūrėme Lietuvoje dar gana naują kabareto žanrą. Kiekviename pasirodyme ieškodavome malonumo, pavargę nuo tų pačių pokštų, pradėdavome improvizuoti, žaisti, gaudydavome pokštus, kurie žmonėms labiausiai patikdavo. Iš viso to atsirado puiki paskutinė mūsų programa – tikrai žiūrovų ir laiko patikrinta. Tada važinėdami po Lietuvą išsiugdėme intuiciją, šeštąjį jausmą, kuris visada pašnabždėdavo teisingus sprendimus ir teisingus bajerius. Negali sakyti, kad šeštasis jausmas ir neįkainojama patirtis scenoje mums nepravertė vėliau, kai su visi trys atsidūrėme televizijoje.“
Dabar žmonės taip nebesijuokia
Arūnas Valinskas į televiziją įžengė pirmasis. 1992-aisiais Lietuvos televizijoje jis pradėjo vesti žaidimą „Taip. Ne“, kitais metais prisiviliojo ir Gintarą Ruplėną. „Maniau, su Vižiniu dirbti bus lengviau nei su Valiumi, bet klydau“, – prasitarė Gintaras. Vėliau jis vedė Arūno rengiamą žaidimą „Pusę per pusę“, o paskui kartu su juo pradėjo kurti televizijos laidą „Dviračio šou“. Valdas Vižinis nusprendė dirbti pats sau: „Tuomet televizijoje buvo geras laikas – absoliuti tuštuma, galėjai kurti bet ką, bet kas ėjo.“ Jis surengė ne vieną Lietuvos komiko vakarą.
Skandalų, pykčių ir likimo peripetijų tarp visų trijų televizijoje būta dar daug. Gintaras į „Dviračio šou“ pasikvietė Valstybinėje kainų ir konkurencijos tarnyboje tuo metu dirbusį ir jau ekonomikos mokslų daktaro disertaciją apgynusį Vytautą Šerėną, vėliau jų grupė vėl skilo – Arūnas ėmėsi kurti savo laidą, į ją retsykiais pasikviesdavo Valdą Vižinį. Gintaras liko su Vytautu Šerėnu ir Haroldu Mackevičiumi. „Tai gera kompanija, – sakė. – Dvidešimt metų dirbame kartu, už Harį ir Vytą galėčiau galvą guldyti.“
Iki šiol „Dviračio šou“ prodiuseriu dirbančio Haroldo Mackevičiaus, taip pat buvusio humoristo, su savo grupe važinėjusio po studentiškus renginius, po Lietuvos miestus ir miestelius, „Dviračio“ legenda ir populiarumas visiškai nestebina: „Intuityviai sukurta jų programa anuomet buvo kaip tikrų profesionalų. Net jei dabar žiūrėtume jų pasirodymą, pamatytume klasikinį trikampį: Arūnas Valinskas – vedėjas, Valdas Vižinis – kaimo kvailiukas, o Gintaras – toks per vidurį. Visi trys scenoje jie buvo lygiaverčiai. Dabar, kai esu paskaitęs šiek tiek knygų apie režisūrą ir pasimokęs iš gyvenimo, neturiu prie ko prikibti. Žinau, kad anuomet vyrai koncertavo kaip arkliai, šiandien fiziškai retas kuris taip sugebėtų.
Tose auditorijose, kaimo kultūros namuose, miestelių ir miestų aikštėse jų programa, pokštai, humoras gerai nusišlifavo, jie po kiekvieno koncerto programoje darydavo korekcijų. Tas bajeris – eina, o tas – ne. Pamenu jų „Kankorėžių valsą“. Ak, kaip visi juokdavosi, juk buvo visiškai aišku, kad tas valsas skirtas nomenklatūrininkams, kuriuos visi vadindavo šiškomis, o išvertus iš rusų kalbos tai reiškė kankorėžį. Dabar, žinoma, toks pokštas niekam nebūtų juokingas, bet Ezopo kalbą žiūrovai puikiausiai suprato.
Garsioji „Dviračio“ daina „Plaukė žąselė per ežerėlį“ įvairiomis pasaulio kalbomis daug ką prajuokintų. Tik dabar žmonės taip nebesijuokia – iš salės atsklidusi juoko banga, būdavo, nuo mikrofono nuneša. „Dviračio“ humoras anais laikais buvo labai modernus. Jie juokavo iš tikrųjų, nieko nekopijavo, kopijuoti ir nebuvo iš kur, tai dabar „YouTube“ pilnas humoristų pasirodymų. Populiarumą vaikinai turėjo kapitalinį. Taip, „Dviratis“ buvo tokio pat lygio atlikėjai kaip Andrius Mamontovas, „Hiperbolė“ ar „Antis“.“
