Džiazuojantys kosmonautai nusiaubė Vilnių
Praėjusią savaitę Vilniaus senamiesčio gyventojai ir svečiai buvo nustebinti dviejų susipažinti ir bendrauti panorusių kosmonautų. Po jų kostiumais slėpėsi Paulius Stravinskas ir Benas Rupeikis – improvizacijų teatro „IMPRO 241” aktoriai, ankstyvo pavasario dieną nusprendę į vilniečių rutiną įnešti šiek tiek džiugaus chaoso ir sąmyšio.
Tokios kosmonautiškos idėjos tikslas – kvietimas į balandžio 12 d. vyksiantį „IMPRO 241” improvizacijų pasirodymą „Kosmosas”, o kartu ir noras žmonėms parodyti kažką nekasdieniško, priversti juos sustoti bei nusišypsoti.
„Buvo karšta diena tikrąja to žodžio prasme, nes aktyviai judėti su kosmonauto kostiumu pakankamai sudėtinga. Tačiau laiką praleidome labai smagiai, o žmonėms suteikėme nemažai juoko, – sako Paulius. – Paspirtukais lenktyniavome su vaikais, didžėjavome vienoje Vilniaus maisto halėje, vedžiojome vilniečių šunis, bėgiojome kartu su orientacinio sporto atstovais, grojome fortepijonu upėje, laipiojome, karstėmės... Vilniečiai mus pasitiko plačiomis šypsenomis.”
Tai – ne pirmoji netikėta idėja, kurią yra įgyvendinę šio improvizacijų teatro aktoriai. Praėjusią vasarą improvizacijų pasirodymą jie surengė viename iš Vilniaus miesto autobusų.
„Pačioje maršruto pradžioje autobuse įsirengėme studiją su apšvietimu, kameromis ir net garsistu – visą kelionę, nuo maršruto pradžios iki pabaigos improvizavome keleiviams ir kūrėme kartu su jais televizijos laidą. Kai kurie keleiviai negalėjo patikėti, kad savo stoteles pravažiavo tik todėl, jog galėtų dalyvauti ir stebėti mūsų pasirodymą. Improvizacijų spektaklis žiūrovui – visiškai unikalus potyris. Jis gali tapti pačiu spektaklio autoriumi, režisieriumi ir kartais net pagrindiniu aktoriumi”, – sako Benas.
Paulius pasakoja, kad improvizacija yra žavi tuo, jog skatina nebijoti suklysti, būti savimi čia ir dabar, sakyti tai, kas pirmiausia „šauna į galvą“.
„Mes dažnai gyvenime esame įsprausti į rėmus, turime galvoti, ką ir kaip pasakyti, o čia gali visiškai atsipalaiduoti ir tiesiog „džiazuoti”, – sako aktorius. – Man asmeniškai smagu, kai žmonės iš mūsų pasirodymo išsineša daug skirtingų emocijų, nes improvizacija – nebūtinai tik apie juoką. Tai ir apie skausmą, kančią, liūdesį, kitaip tariant, apie visas emocijas, kurias tu pateiki ant scenos einamuoju metu. Smagu, kai jas visas pavyksta perteikti stipriai ir taip, kad žiūrovas galvoja, jog toks scenarijus buvo numatytas, tačiau po pasirodymo supranta, jog viskas tiesiog kuriama čia ir dabar.”