Džiuljetos laiškas mamai. „Paveikslas tavo toks šviesus – prie lango linksi žila galva viltim“

Visus konkurse dalyvaujančius laiškus rasite ČIA.

Mama,

jau metai, kai Tavęs nėra šalia. Gimusi pavasarį ir Anapilin išėjai tuo pačiu sezonu. Per patį žydėjimą. Turėjau Tave 56 metus – užaugau, ištekėjau, pati užauginau tris vaikus, sulaukiau anūkų – ir Tu visada buvai kartu su manimi.

Ir ne šiaip sau buvai: padėjai, guodei, drąsinai, patarei, kentei ir džiaugeisi... Žinau, jei būtum galėjusi, būtum daug ką pakeitusi. Deja, kiekvienam skirtas savas likimas ir net Motinos negali jo įveikti. Kai kam atrodo, kad labai ilgai turėjau Tave, bet man maža. Juk Motinos meilės niekada nebūna per daug... Nesvarbu, kad pražilau, kad mane jau šaukia močiute, vis dar noriu turėti Tave, Mama...   

Kiek prisimenu, Tu visada buvai tvirta, rami, išdidi. Niekada nekalbėdavai be reikalo. Niekada neapkalbėdavai. Niekada neparodydavai, kad Tau sunku ar skaudu. Beveik nemačiau Tavęs verkiančios. Po nelaimių, išgyvenimų atsitiesdavai ir eidavai iškėlusi galvą. Ir tada švietei ypatinga šviesa – spinduliuodavai vidinį grožį, paslaptingą jėgą, kuri trykšte trykšdavo iš juodų Tavo akių.

Tu didžiavaisi, kad akių spalvą paveldėjau iš Tavęs. Ir mano vaikai, Tavo anūkai, ir mano anūkai, Tavo proanūkiai, tamsiaakiai. Į Tave. Ryžtingi, užsispyrę, paslaptingi... Dėl to džiaugeisi, kartais tyliai, o  kartais ir garsiai juokaudavai, vadindama mus visus „šūdakiais“.

Mama, Tavo kambaryje tebestovi darbui paruošta siuvamoji mašina. Tebekvepia džiovintomis žolelėmis. Tavo kambary tebeauga iš sėklelės išdygęs apelsinmedis, kuriuo taip rūpindavaisi. Viskas taip pat.

Nesvarbu, kad pražilau, kad mane jau šaukia močiute, vis dar noriu turėti Tave, Mama...   

Kai būna sunku ar noriu pabūti viena, einu į Tavo kambarį. „Viskas bus gerai“, – išgirstu raminančius Tavo žodžius. O kaip dažnai ir pabardavai mane, jei, Tavo manymu, padejuodavau be reikalo: „Davė Dievas dantis, duos ir duonos“.

Iš Tavęs išmokau neparodyti silpnumo, neleisti suabejoti. Dėl vaikų. Vaikai, net ir svetimi, Tau buvo svarbiau už viską. Tu jiems taip pat buvai svarbi. Gal ir nespėjo jie to Tau pasakyti. Ir aš nespėjau. Bet esi man ir mums visiems, Tavo vaikams (kaip sakydavai, vaikučiams), svarbi. Tokia ir liksi, Mama.   

Ačiū, kad buvai, kad vis dar tebesi mintyse ir širdyje. Man vis dar reikia Tavęs.

                            Už rankos nei nuvesi, nei parvesi.
                            Dar susitaikyt negaliu su netektim.
                            Paveikslas toks šviesus –
                            Prie lango linksi
                            Baltai žila galva viltim.

                            Nei atsisėst pakviesi, nei prisėsi.
                            Dar susitaikyt negaliu su netektim.
                            Tiesiog tokia šviesa
                            Visus namus dar šildo –
                            Baltai žila spalva įaugo atmintin.

                            Nei ašaras nušluostysi, nei guosi.
                            Dar susitaikyt negaliu su netektim.
                            Kiekvienas daiktas
                            Tarsi ženklas sminga
                            Baltai žila spalva širdin.

Tavo dukra Džiuljeta

Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“. 

Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.

Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.

Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.