Džordana Butkutė: „Mano kelias scenoje – ilgas ir ekstremalus, tarsi kelionė į Mėnulį...“
Trisdešimties metų scenoje jubiliejų švenčianti dainininkė Džordana BUTKUTĖ (48) jaučiasi pasiekusi tai, kas, rodės, neįmanoma. Gerbėjai, kadaise pradėję jos klausyti, dabar į koncertus jau atsiveda savo vaikus. Vienas po kito sėkmingi turai, laimingai susiklostęs asmeninis gyvenimas ir praeityje likusios negandos. Rudenį ji leisi į jubiliejinį turą „Iki Mėnulio ir atgal“ po didžiąsias šalies arenas. „Žmonės mane myli iki Mėnulio ir atgal, kaip ir aš juos. O ir mano muzikinis kelias – ilgas ir ekstremalus, tarsi kelionė į Mėnulį“, – atvirame interviu savo sėkmės istoriją pasakoja dainininkė.
Džordana neslepia – šlovė turėjo savo kainą. Iškart po mokyklos su ansambliu „Nerija“ pradėjusią koncertuoti mergaičiukę iš Šakių sėkmė aplankė nuo pirmojo koncerto. „Maniakų tais laikais nebuvo, niekas manęs nepersekiojo, bet dovanų, gėlių, saldainių ir šampano gaudavau tikrai daug“, – prisimena. Tas populiarumas, dideli pinigai, kai staiga viską sau gali leisti, prisipažįsta, susuko galvą. Nepajuto, kaip užklupo žvaigždžių liga.
„Sykį žiūrėdama seną vaizdo kasetę negalėjau patikėti – Dieve, kokia tada buvau pasipūtusi... Padainuodavau, publika skanduodavo „Džordža“, maldaudavo pakartoti, bet kur ten, jokių pakartojimų – kartais iš scenos išeidavau net nenusilenkusi.“
Pinigų anuomet būdavo daug, neslepia. Vagnorkes kraudavo į bulvių maišus. Nemaža jų dalis išėjo vaišėms. Prasidėjo bėdos dėl alkoholio. Dėl jo tekdavo atšaukti ir numatytus koncertus – į juos tiesiog neatvykdavo. „Kartais būdavo, kad draugas mane sumuša arba pasigeriu, ir viskas – nebevažiuoju į jokius koncertus, jie man net nerūpi. Sykį net į Kanadą neišskridau, nors rankose turėjau bilietą: „Ai, blogai jaučiuosi, bus dar tų Niagaros krioklių...“ Nesuprantu, kodėl žmonės vis tiek nesiliovė manęs mylėję...“ – dabar stebisi.
Tačiau viskas ėmė taisytis, kai sutiko savo gyvenimo meilę Elegijų. Per tuos metus daugybė žmonių bandė atkalbėti nuo alkoholio, bet ji vis numodavo ranką į tuščias šnekas.
„O Elegijus man nepriekaištavo, nerėkė, nesibarė – tiesiog kalbėjo savo ramiu balsu, ir staiga išgirdau viską, ką jis man sakė. Aš jau norėjau pasikeisti – ir Dievas man atsiuntė tinkamą žmogų. Supratau: jei jis būtų mažiau mane mylėjęs – tikrai būtų palikęs, – pasakoja. – Šalia tokio vyro kaip Elegijus aš kiekvieną dieną jaučiuosi karalienė. Pats gyvenimas man leido ja tapti“, – džiaugiasi Džordana.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“. Šiame numeryje taip pat skaitykite: