Džordana Butkutė: „Per tuos keturis mėnesius apšlifavome visus santykių kampus“ (papildyta birželio 18 d.)

Vieni pokyčiai pastebimi net plika akimi: Džordana – ilgais plaukais, iš antakio išsivėrusi auskarą ir su nauja tatuiruote „Elegijus“. Elegijus pagaliau gali neslėpti šypsenos, o trumpos marškinėlių rankovės nedengia taip pat naujos tatuiruotės „Džordža“ ant rankos. Ir, aišku, abu vis dar paskendę nesenuose įspūdžiuose, parsivežtuose iš turo po Olandiją, Angliją, Daniją, Islandiją, Airiją, Škotiją.

„Grįžome į Kauną, bet jaučiamės ne kaip namuose, – neslepia Elegijus. – Daugiausia gyvenome ne viešbučiuose: mėnesiui butą buvome išsinuomoję Airijoje, paskui dviem mėnesiams – Anglijoje, todėl galima sakyti, kad gyvenome gana sėsliai ir jautėmės lyg vietiniai. O dabar grįžus į Lietuvą vėl reikia iš naujo adaptuotis: priprasti prie vietos kainų, pinigų, tempo... Prie visko: pradedant oru ir baigiant ekonomine padėtimi.“ Jie sako užsienyje nesijautę svetimi, nes stengėsi neversti tenykščių pinigų į mūsiškius.

„Ten gyventi pasirodė labai patogu, neturėjome jokių problemų, – gyvenimo draugui pritaria ir Džordana. – Valgai, ką nori, degalų pili, kiek nori, ir nejauti, kad tai labai jau kirstų per kišenę. Elegijus sakė, kad jeigu gyvenčiau Anglijoje, turbūt daugiau akinių nuo saulės nei Eltonas Johnas turėčiau. Aišku, buvo ir labai brangių, ir po svarą ar du tekainuojančių. Kai jau reikėdavo sumokėti tris svarus už akinius, Elegijus juokais sakydavo, kad baisiai permokėjome...“

Emigruos?

Džordanos vadybininku tapęs vyras sako domėjęsis, kad tokio ilgo ir koncertų gausaus turo užsienyje, ko gero, joks Lietuvos dainininkas dar nėra rengęs. Jiedu žino, kokį sunkų darbą padarė, todėl visai nesuka galvos dėl pašaipių Lietuvos žiniasklaidos komentarų, kad į Džordanos koncertus nedideliuose Airijos ar Škotijos miesteliuose susirinkdavo vos po kelis šimtus gerbėjų.

„O jūs pabandykite nuvažiuoti ir surinkti kelis tūkstančius visuose tuose miestuose, kur koncertavo Džordana, – atsikerta Elegijus. – Ten tiek lietuvių tiesiog nėra. Netgi tame pačiame Londone gali vos kelios dešimtys gerbėjų ateiti. Atstumai tokie, kad retas važiuoja į kitą miestą net ir dėl labai mėgstamo atlikėjo. Aišku, gali surengti vieną didelį koncertą dideliame mieste, bet ateis tik tame mieste gyvenantys arba ypatingi fanai, kurie ir šimtus kilometrų dėl tavęs gali nuvažiuoti. O dauguma nori, kad artistas ateitų pas juos“, – daugybę muzikos verslo paslapčių per kelerius metus perprato Džordanos vadybininku dirbantis vyras.

„Užtat žmonės labai nuoširdžiai po koncertų dėkodavo, kad ne tik po didžiuosius miestus važinėjame, – pritaria dainininkė. – Pavyzdžiui, pačiame Škotijos pakraštyje buvome – tokia pasaulio pabaiga, kad, atrodo, net paukštis ten neužskrenda. O lietuvių yra ir koncertas pavyko puikiai.“

Kad ir kaip juokingai skambėtų, bet iš tikrųjų per tuos darbus nėra laiko net apsiženyti. Kita vertus, esame jau suaugę žmonės... labai suaugę žmonės, todėl pačios šventės nebesureikšminame.

Po šitos kelionės abu dar rimčiau susimąstė apie emigravimą. Patogiausia būtų įsikurti Anglijoje: dirbant tokį darbą kaip jų ir įgyvendinus tai, ką yra suplanavę, apskritai nebūtų jokio skirtumo, kur įsikurti. Kas dar laiko Lietuvoje? „Studija, namai...“ – bando vardyti Džordana. „Teisybę pasakius, tik – įprotis, – žodžių nerenka Elegijus. – Mes dar normaliai nekoncertavome Skandinavijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Nebuvome Kanadoje, JAV. Galvojame ir apie Italiją, Graikiją, net Izraelį. Visur, kur yra lietuvių. Kai visas tas šalis apvažiuosime, į Lietuvą sugrįšime tik dėl turo. Taip, kaip dabar važiuojame į užsienį.“

Abu pasvarsto, kad protingiausia būtų susirasti patogų ir patrauklų miestą kokioje Anglijoje, išsinuomoti namą ir gerus metus ten pagyventi, pažiūrėti, įsitvirtins ar ne. O kol kas artimiausias planas – sustabdyti koncertinę veiklą. „Trejus metus, kiek esame su Džordana, gyvenome vis planuodami darbus. Dabar jokio plano nebėra. Reikia padirbėti studijoje, atsinaujinti...“ – prisipažįsta Elegijus. Džordana pritaria: „Norisi tik po šitos pertraukos grįžti atsinaujinus... ir su trenksmu!“

Pora tikina turo metu veikusi tarsi gerai sustyguotas mechanizmas. „Kol Elegijus tvarkydavo techninius reikalus salėje, aš ruošdavosi koncertui. Mes net nesimatydavome. Tik ateina, pabučiuoja prieš koncertą... – pasakoja Džordana. – Savaitgalį atidirbi, jau, atrodo, galėtum ilsėtis iki kito savaitgalio, bet ne: Elegijus beldžiasi už kelių šimtų kilometrų, kad pažiūrėtų, ar ko netrūksta kitoje koncertų salėje. Telefonu visko nesužiūrėsi: tai kokių laidų nėra, tai garso pultas nusprogęs... Arba, pavyzdžiui, susitariame su klubo vadovais penktą vakaro pasibandyti aparatūrą. O anglai klube susėdę tuo metu futbolą žiūri – iki šešių televizorių neišjungsi... Arba bilietai parduoti, penki šimtai žmonių jau susirinkę salėje, o likus dešimčiai minučių iki koncerto pradžios sugenda garso pultas... Su darbu susijusio streso tikrai būdavo su kaupu, bet Elegijus visas kliūtis įveikdavo.“

Pagrindinė Džordanos užduotis būdavo surengti gerą koncertą ir gerai po jo pailsėti, kad kitas būtų toks pats vykęs. „Visa kita – mano galvos skausmas, – neslepia Elegijus. – Atvažiuoji į vietą, paaiškėja, kad nėra pusės to, kas žadėta. Griebi pažaduką už pakarpos ir reikalauji. Tada tas iš namų velka didžiausią veidrodį, kuris būtinas Džordanai pasiruošti, šildytuvus, nes ji nemėgsta šalčio... Na, ir visa kita, ką buvo įsipareigojęs. Kai viską sutvarkai, ir koncertas pavyksta. Guldavausi kokią penktą ryto, o dvyliktą dienos jau turėdavome būti kitame mieste už kelių šimtų mylių. Pamiegi porą valandų, išgeri energinių gėrimų ir pirmyn.“

„Todėl labai keista, kad tuo metu kažkokiame Lietuvos interneto portale pasirodo straipsnis, jog neva mes pavargstame tik koncertų dienomis, o visą savaitę iki koncertų tik ilsimės, keliaujame ir poilsiaujame... Kurgi ne! Bet labiausiai erzindavo kitas žurnalistų klausimas: „Tai kaip šopai Londone?..“ Kokie ten šopai... Nebuvo nei per didelio noro, nei per daug laiko. Ką nors gražaus pamatai – be abejo, nusiperki. Bet kad specialiai leistum laiką parduotuvėse...“ – pasakoja dainininkė. Vietoje teko spręsti ir buitinius klausimus: pirkti kosmetikos, važiuoti į Londoną tvarkyti plaukų, susirasti kokybiškų veido ir kūno procedūrų, kurios padėtų atgauti jėgas.

Jokių kaprizų

„Čia mes netgi daugiau erzindavomės ir rodydavome kaprizus nei kelionėje“, – pripažįsta abu. Elegijus sako net nesitikėjęs, kad Džordana taip stojiškai priims visus kelionės sunkumus. O Džordana negaili mylimajam komplimentų už tai, kad jis – toks maksimalistas ir be galo atsakingas žmogus. „Jam netinka bet kaip. Jeigu reikia, jis ir sceną perdarys, kad žmonės matytų ne tik mano basutes ar galvos kraštelį, – pasakoja Džordana. – Net nesuprantu, iš kur jis viską žino, kaip turi būti. Be jo aš kaip be rankų.“

Elegijus prisipažįsta paties koncerto tikrai nematantis: stebi tik Džordaną, įgarsinimą, apšvietimą. Jeigu pasitaiko klaidų, po koncerto, nutaikęs momentą, ramiai pasako viską, ką pastebėjo, kas buvo ne taip. Ir pačiam kiek neįprasta prisiminus, kad, prieš trejus metus atėjęs į Džordanos gyvenimą, net jos dainų normaliai nebuvo girdėjęs. Dabar jis – vienos populiariausių Lietuvos dainininkių prodiuseris, organizuojantis pasaulinius turus ir aiškinantis jai, ką scenoje daryti ir ko ne. Elegijus puikiai prisimena neseniai tarp jųdviejų su Džordana užsimezgusį pokalbį, ar galėtų gyventi kaip pora, bet dirbti skirtingus darbus, atskirai vienas nuo kito.

„Jeigu kartu nedirbtume, bendro gyvenimo nebūtų, – įsitikinęs Elegijus. – Įsivaizduokite, aš grįžtu namo po sunkios darbo dienos, man reikia pavalgyti, pailsėti ir pajusti namų šilumą. O Džordana nėra namų šeimininkė. Paskui ateina savaitgalis: aš, sunkiai dirbęs visą savaitę, svajoju pailsėti su savo moterimi. Bet ta moteris būtent atėjus savaitgaliui turi važiuoti kur nors koncertuoti. Gal turėčiau trenktis kartu, gal laukti grįžtančios?.. Bet tai niekaip neatitinka mano gyvenimo su mylima moterimi supratimo. Mane visi bando įspėti: „Jūs nuolat kartu, atsiras trintis...“ Trintis atsiranda ne dėl bendro darbo, o dėl niekam tikusių santykių.“

Supratau, kad negaliu jo prarasti

Turo metu pora atšventė labai daug abiem reikšmingų progų: Elegijaus gimtadienį, Džordanos blaivybės metus ir trečiąsias jųdviejų susitikimo metines. Per mylimojo gimtadienį dainininkė pasislėpusi kitame kambaryje pūtė jam balionų puokštę. O per draugystės metines abu važiavo iškilmingai papietauti į jaukią kavinę ir ta proga vienas kitam padovanojo kvepalus.

Prietaro, neva meilė trunka trejus metus, jiedu visai nebijo. „Santykius reikia puoselėti, branginti. Jeigu to nedarai, jeigu gyveni tik pagal save, tada tokia meilė gali trukti ir trejus metus, ir tris mėnesius, ir gal vos tris dienas. O jeigu brangini vienas kitą, santykiai gali tęstis amžinai“, – filosofiškai dėsto Elegijus. Džordana įsitikinusi, kad jųdviejų ryšys po šio sunkaus turo tik sustiprėjo.

Vieną dieną aš supratau, kad negaliu jo prarasti. Nors ta visiška blaivybė man atrodė sunkiai įmanoma.

Vienintele rimta santykių iširimo priežastimi galėjo tapti Džordanos priklausomybė nuo alkoholio. „Vienu metu Elegijus jau buvo praradęs viltį, kad kas nors pasikeis. Ir prašė, ir tiesiog reikalavo, ir sakė, kad myli mane, bet pavargo ir nieko nebegali padaryti... Aš jo dar paklausiau, ar prodiusuotų mano koncertus? Ar dirbtų su kitu atlikėju? Ar rengtų mano turą, jeigu nemesčiau gerti? Pasakė, kad ne, – prisimena Džordana. – Vieną dieną aš supratau, kad negaliu jo prarasti. Nors ta visiška blaivybė man atrodė sunkiai įmanoma: kaip mūsų pasaulyje, kur visi gurkšnoja, aš to nedarysiu? Juk ir taip sau nieko neleidžiu, tik dirbu ir dirbu... Kaipgi reikės atsipalaiduoti? Bet lengvas atsipalaidavimas baigdavosi nauju pervargimu... Tai, kad dalyvavau Minesotos programoje, išgelbėjo mūsų santykius.“

„Jų tiesiog nebūtų likę. Mes dabar nebūtume kartu“, – pripažįsta ir Elegijus. Kantrybė davė rezultatų: rudenį pora planuoja vestuves. „Galvos skausmas tos vestuvės, – neslepia Elegijus. – Kad ir kaip juokingai skambėtų, bet iš tikrųjų per tuos darbus nėra laiko net apsiženyti. Kita vertus, esame jau suaugę žmonės... labai suaugę žmonės, todėl pačios šventės nebesureikšminame. Ir santuoka mūsų santykių tikrai nebepakeis. Tie keturi mėnesiai kelionėje, apskritai tie treji metai kasdien rytas vakaras kartu... Mes pamažu apsišlifavome. Džordana kažko išmoko iš manęs, kažko aš – iš jos. Matau, kad ji – rimsta, nebėra išsišokimų, nepagrįstų emocijų.“

Kad Elegijus – tas žmogus, dėl kurio buvo verta keisti gyvenimą, Džordana nė neabejoja. Tik mintys apie vestuves tuo pat metu ir šildo sielą, ir jaunatviškai rausvina skruostus: „Ar laukiu vestuvių? Nežinau... Pačiai keista, kad sutikau tekėti. Tiek progų anksčiau turėjau... Rimti pasiūlymai kokie septyni ar aštuoni buvo, o šiaip kvietimų draugauti, gyventi kartu, gerbėjų meilės išpažinčių...“

Pasak Elegijaus, svarbiausia, kad iki šiol nedingo jausmas, jog Džordana – jo mylima moteris. „Visas tas beprotybes tik dėl jos darau... – neslepia. – Aš žinau, jeigu gyvensime taip, kaip dabar gyvename, jeigu saugosime savo santykius, kartu būsime dar šimtą metų. To labiausiai ir norėčiau.“