Dzūkas Rokas Kašėta – apie festivalį ir ne rožėmis klotą gyvenimą kaime: „Aš su žmona čia – jauniausi“

Neseniai Rokas Kašėta ir jo žmona Eglė tapo tėvais. Šis etapas, kaip muzikantas pasakojo portalui Žmonės.lt, yra labai įdomus. Tačiau laiko muzikai vis tiek lieka:

„Laikas pasidarė dar reliatyvesnis nei buvo prieš tai. Dienos planuoti nebegali, tad tiesiog turiu darbų sąrašą ir, tik pasitaikius laisvesnei akimirkai, imuosi vieno iš jų – jaučiu, kad laiką naudoju efektyviau. Kai noriu nuraminti mažukę, groju ir dainuoju jai – muzika vis tiek liko kasdienybės dalis.“

Portale Žmonės.lt – pokalbis apie festivalį „Čiulba Ulba“, gyvenimą gamtoje, meilę regioninei kultūrai, muzikai ir, žinoma, Dzūkijai.

Pradėkime nuo pat pradžių, Rokai. Prieš dvejus metus kartu su žmona Egle nusprendėte pabėgti nuo miesto šurmulio į Krokšlio kaimą Dzūkijoje, esantį pasienio ruože. Kokios buvo pagrindinės to priežastys?

Viena iš priežasčių – tiesiog norėjosi būti arčiau gamtos. Abu su Egle dusome mieste ir vis taikėme progas iš jo pabėgti. Ir bėgdavome ne bet kur. Taigi kita priežastis – abu labai mylime šį kraštą – Dzūkiją. Mudu dirbame su kultūra, mums rūpi regionų likimas Lietuvoje, norisi bent savąjį gyvinti, o tai lengviausia daryti, kai jame gyveni, o ne retsykiais atvažiuoji. Tiesiog norėjosi būti savame krašte ir gyventi ant žemės. Ant žemės – turiu galvoje tai: atsikeli, peržengi slenkstį ir stovi ant žemės, o ne laiptinėje ar balkone.

Čia – savi pliusai ir savi minusai. Taip, buities kaime yra daugiau, bet tas nuovargis po dienos – visai kitoks. Gal ir labiau pavargsti fiziškai, bet visai kitaip jautiesi dvasiškai, nes tiesiog užmiegi būdamas laimingu žmogumi, visiškai nurimusia galva, vėjo iškedentais plaukais. Būna, ir pamirštu ką nors, turbūt Šiaurys išpučia. Mieste labai daug tokio psichologinio intensyvumo – daugybė žmonių, įvairiausių energetinių srautų, kurių sąmoningai net nejauti, tačiau jie dar labiau išvargina negu fizinis krūvis. Pasikurti pečių, atsinešti vandens, suleisti rankas į žemę ir kažką pasisodinti ar pasisėti tampa savotišku malonumu. Iš to fizinio darbo labai didelė grįžtamoji jėga – daug ramybės. Buvimas su gamta labai įžemina.

Ar tiek laiko gyvendami regione pastebėjote kokių nors ryškių minusų?

Na, pagrindinis minusas yra apleistumas. Varėnos rajonas yra vienas rečiausiai apgyvendintų. Beje, ir vienas gražiausių bei miškingiausių. Taip pat šis šilinių dzūkų kraštas iki pat mūsų laikų tebėra išlaikęs archajiškiausias tradicijas, gyvenimo būdą. Aišku, norėtųsi matyti čia daugiau gyvybės. Ir ne tik čia, visoj Lietuvoj situacija su regionais, kurie yra atokiau nuo didmiesčių, yra gan tragiška. Gyventojų čia nuolat mažėja – juk jaunimo vektorius yra miestas. Po mokslų atgal beveik niekas negrįžta. Dėl to ir vyksta toji liūdnoji optimizacija. Traukiasi švietimo ir sveikatos paslaugų sektoriai, kultūrinį gyvenimą apima sąstingis. Užburtas ratas. Ar gali jaunas žmogus norėt grįžti ten, kur nėra aktyvios socialinės, kultūrinės apykaitos? Kur sutikti kitą bent 20 kilometrų spinduliu gyvenančią jauną šeimą tolygu pasaulio stebuklui?

O ir dabartinė politika dar nesukūrė jokių nors kiek efektyvesnių būdų regionų kraujotakai išjudinti. Išimtis lemia nebent privatus verslas, turizmo srautai arba iniciatyvos iš pačių žmonių. Nes yra ir tų perlų vienas kitas: pavyzdžiui, nuostabų pavyzdį galime stebėti Švenčionėliuose, kur vos kelių žmonių įkurtas „Miško uostas“ per septynerius metus sugebėjo pritraukti dešimtis jaunų žmonių ir po truputį virsta kūrybinių industrijų lizdu. O tuo tarpu Švenčionėliai – gyvybingu, jaunu, cirkuliuojančiu miesteliu. Bet bendrai paėmus, išsikelti kur nors atokiau gyvent gali tik labai entuziastingai nusiteikę žmonės. Tai vos ne partizaninė veikla. Iš išorės jokio palaikymo nėra, viskas aplink tave šnabžda, jog atsidūrei periferijoje – dabar verskis kaip išmanai, niekas tau nesiruošia padėti. Na, pavyzdžiui, mes gyvename pasienio ruože. Su naujagimiu grįžome į namus, mūsų aplankyti namuose gydytojai iš poliklinikos nesutiko, nors kaip ir priklauso, miestuose pas naujagimius juk važinėja. Bet pasirinkimo neturėjom, gavom važiuoti visi trys, nors žmonai buvo liepta savaitėlę tik gulėti.

Betgi mums vis tiek čia gera, Šilų Dzūkija yra labai ypatinga ir unikali, kitos tokios vietos an svieto nėra, tai nors ne viskas rožėm klota, bet mūsų atgal į miestą jau niekas neparvarys. Nors kartais panuogastaujam, kaip bus toliau dukrai augant, ar bus, kur jai mokytis, ar nutikus nelaimei sulauksime pagalbos?.. Kuriam čia gyvenimą savo jėgom ir tikim, kad regionų agoniją dar galima pakreipti kita linkme.

Kokio amžiaus yra jūsų kaimynai? Spėju, jaunų žmonių nėra tiek jau daug...

Mes kaime esame jauniausi žmonės. Dauguma yra galadzieniai, kaip jie patys save vadina – tie, kur leidžia dienų galą. Dar, kaip ir priklauso, vienas kitas pijokas vaiduokliauna. O kiti jaunesni – tai nebent vasarotojai, kurie atvažiuoja pas tėvus, senelius ar į paveldėtas sodybas pabūti šiltomis dienomis, šiek tiek apsitvarkyti kiemą, pavedžioti šunelį. Tiesa, tie, kuriems čia tekę gyventi, dažniausiai sako ne „atvažiuojam“, bet „parvažiuojam“.

Kartu su žmona Egle dalijatės savo kasdienybe socialiniuose tinkluose. Galbūt pastebėjote, kad jauni žmonės ima sekti jūsų pavyzdžiu ir keltis gyventi į kaimus?

Aišku, pavyzdžiai įkvepia, bet manau yra ir natūrali trauka kaimui. Nes žmogus kaime ir gyvena natūraliau. Jei jau taip paprastai kalbėt, tai juk miestas be visų savo pramogų ir patogumų yra ir susvetimėjimo, skubėjimo kalvė.

Susidomėjimas gyvenimu kaime yra, net ir toje pačioje upės pusėje, kur gyvename mes. Aplink yra nemažai tuščių pirkių. Manau, kad jeigu būtų parduodamos, per kelerius metus šį galą turėtume krykštaujantį ištisus metus. Bet, ne taip lengva, tas sodybas nelabai parduoda. Viena yra noras, o kita – galimybės ir realybė.

Ne visiems lengva susikurti darbo sąlygas nuotoliu, daug kas visgi yra priklausomi nuo miesto, kad išgyventų. Bet būna malonių siurprizų. Neseniai, po keistokos pažinties su jauna pora pradžios, sužinojome, kad vienan kaiman už 13 kilometrų gyvena bičas iš Šeškinės, kuris, gyvendamas Anglijoje su mergina iš Prancūzijos, per karantiną pavargo nuo apribojimų, „užsimarinavo“ negyvame didmiestyje, ir tada suprato, kad nori varyti į kaimą ir gyventi Lietuvoje. Ta mergina – iš aristokratų šeimos, kurios namuose – baltų servetėlių etiketas ir panašiai. Nusipirko sodybą jie net jos nematę – vaikino mama nuvažiavo pažiūrėti, ir jie, dar būdami Anglijoje, nusprendė imti. Irgi jau eina antri metai, kaip jie atmynė čia iš Anglijos, susikrovę daiktus į autobusiuką ir gyvena, augina avis, ožkas, keturias kates, du šunis ir kapstosi daržiukuose. Žiauriai faina tokių žmonių sutikti ir žinoti, kad jie yra šalia. Taip, mums žmonės už 13 kilometrų yra šalia.

Kituose kaimuose irgi yra, labai pasimėčiusių, bet yra. Na, tiesą sakant, vienetai čia tų jaunų žmonių. Ypač kaimuose. Po truputį mėginame jungtis į tinklą ir bendraujame. Bandome kurti magnetizmą į regiono pusę. Ir dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“, kurį rengiame, yra vienas iš tų įrankių, nes jo pagalba bandome sukurti erdvę, kurioje galėtų burtis, susipažinti ir veikti žmonės, kuriems rūpi šio regiono kultūra ir ateitis. Po truputį krutam, kažkas vyksta.

Kuo bus ypatingas, galbūt kitoks, ketvirtasis festivalis „Čiulba Ulba“?

Dalis dalykų nesikeičia, nes jie yra esminiai, tokie kaip dainavimas, vakaruškos, amatų mokymai, žygiai, parodos, dzūkų poezijos skaicymai. Tai – baziniai dzūkų ir kartu mūsų dalykai, reikia palaikyti jų gyvavimą. Tam tikri edukaciniai elementai kinta. Dalį renginių padiktuoja asmenybė, kuriai skiriame festivalį. Kožnais metais jį skiriame vis kitam Dzūkijos šviesuoliui, kūrėjui ar tep kokiam ypatingui žmogui. Šiemet – Sigitui Gedai. Jis šįmet būtų sulaukęs 80 metų. Tad festivalį žadam ne tik dzūkišką, bet ir poetišką, vietomis – avangardišką. Dalis renginių bus skirti Sigitui, bus performansų, spektaklių, poezijos skaitymų, muzikinių Sigito Gedos poezijos atlikimų, šokio pasirodymų. Diskusija šįmet bus apie kaimo turizmo sodybas, kas yra labai įdomi tema. Kiekvienais metais turime diskusiją vis kita Dzūkijai aktualia tema – jos labai pasiteisina, labai kokybiškai vyksta, paliečia daug skirtingų požiūrių taškų ir ieško susitikimo kryžkelės. Kasmet dalis renginių kinta drauge su aktualijomis ir idėjomis, kurios mums gimsta.

Kokiais dalykais džiaugiasi festivalyje pabuvoję žmonės? Kokias vertybes stengiatės skleisti?

Mes nesistengiame specialiai skleisti kažkokių vertybių, tiesiog gyvename tuo, kuo gyvename ir darome dalykus, kurie mums atrodo vertingi. Jų yra daug, o kiekvienas savo vertę randa pagal save. Žmonės džiaugiasi dėl labai skirtingų dalykų. Festivalis vienu metu yra ir intensyvus savo veiklomis, ir atsipalaidavęs. Gali sėdėti ir tris valandas pinti kašiką. Gali tiesiog visą dieną dainuoti. Kitam gi užteks tiesiog bendrauti, klausytis – mėgautis čia vis suskambančia dzūkų šnekta. Tačiau tokie festivalio dalyviai, kurie mėgsta sudalyvauti visur, gali ir ne juokais supanikuoti atsivertę festivalio programą, nes joje renginiai ir įvairios veiklos tiesiog lipa vieni ant kitų. Mano akimis šio festivalio publika yra tiesiog fantastiška. Mums kažkaip pavyksta suburti smalsius ir motyvuotus žmones, jiems gera pažinti ne tik dzūkų kultūrą, bet ir vieniems kitus. O jeigu bendrai, apie vertybes – senos geros – buvimas kartu ir dalykų veikimas, domėjimasis.

Pas mus atvyksta labai įvairus amžiaus spektras – nuo jaunų tėvų su kūdikiais iki senolių. Mus pačius ši paletė labai nustebina. Kai rengėme pirmąjį festivalį, visąlaik orientavomės į jaunimą, tačiau bene pirmieji pro vartus išdidžiai žengė du pensininkai iš Žemaitijos. Atvažiavo su palapinėmis – yra tokia paslaptinga dzūkų ir žemaičių meilė, jos nepaslėpsi. Na, suvažiavo ir jaunimo. Bet noriu pasakyti, kad mūsų festivalyje buriasi visi, kurie turi sentimentų šiam kraštui, toli gražu ne tik grynakraujai dzūkai.

Kalbant apie kartų spektrą, didžioji festivalių dalis Lietuvoje yra labai apibrėžti. Ir šiaip, juk festivalis yra jaunimo pasibuvimo formatas. Bet pas mus tai visiškai negalioja – čia visos kartos ne tik susitinka, bet ir kartu leidžia laiką, dainuoja, daro dalykus. Mums – „Čiulba ulba“ rengėjams, tai yra be galo gražu. Juk mes vis rečiau matome, kad kelios kartos kartu kažką veiktų, o tas yra labai prasminga ir reikalinga. Po pirmojo festivalio mums tai tapo vienu iš festivalio siekių. Matome didžiulę to dialogo tarp kartų vertę. Jos labai gražiai tarpusavyje kalbasi apie ne paradinę, o savą, išgyventą ar tebepatiriamą prigimtinę kultūrą.

Prisiminkime dieną, kai kartu su Egle nusprendėte organizuoti „Čiulba ulba“ festivalį... Kaip sugalvojote idėją, vietą?

Festivalio vieta kinta, nes jį rengiame ten, kur gyveno tų metų festivalio asmenybė. Kiekvienais metais darome vis kitur, o tai yra ir labai faina, ir didelis iššūkis, nes reikia iš naujo viską pergalvoti ir adaptuotis vis prie kitos vietos. Bet privalumas yra tas, kad kasmet ir mes patys pažįstame Dzūkiją vis giliau. Kiekvieną kartą sujudiname vis kito kaimo bendruomenę, kuri, galbūt, niekad apie mus nesužinotų ir pas mus neatvažiuotų, bet kai tai vyksta jų kaime, tai juos sudomina.

Labai gera, kai tos bendruomenės įsijungia ir tampa proceso bei kūrybos dalimi. Toks festivalis padeda plėsti bendraminčių tinklą ir bendruomenę. Pirmasis festivalis buvo 2020 m., per garsiojo dzūkų dainiaus Petro Zalansko metines. Tuo metu Eglė dar dirbo Varėnos kultūros centre, jai buvo pavesta suorganizuoti jo 120-ųjų gimimo metinių paminėjimą. Ir tada užsivedė idėja, nes nesinorėjo oficialaus paminėjimo kultūros centre, kur kažkiek žmonių tiesiog susirinktų į salę ir po valandos išsiskirstytų. Nusprendėme padaryti trijų dienų festivalį su labai plačia programa ir jį organizavome Mardasave – kaime, kuriame šis tautosakos pateikėjas nugyveno visą gyvenimą. Čia dar irgi matyt Petro Zalansko charizma ir dvasia prisidėjo, kad pirmasis festivalis išėjo visai stiprus, žmonės, dar nesibaigus festivaliui, klausė, kur bus kitas, tad mes nusprendėme tokiu formatu judėti toliau.

Asmenybė yra labai gera ašis, per kurią galima aprėpti ir kraštą, ir istoriją. Kraštas tampa gyvas, kai mes kalbame apie labai konkrečius žmones ir jų darbus. Labai skirtingos patirtys: paskaityti apie kadais gyvenusią asmenybę ar atsidurti ten, kur ji gyveno, ir kur vis dar gausu to ženklų. O juk dar visas festivalis šalia to. Taigi, kai gali nors kiek prisiliesti prie anuomet gyvenusio dzūkų šviesuolio, minti takelius, kuriais jis vaikščiojo, išgirsti viso įdomaus iš tos asmenybės amžininkų ar šeimos narių, patirti gamtą ir kaimą, kurie ją supo... Per kito žmogaus istoriją mums kartais net lengviau apsijungti. Ši keliaujančio festivalio forma labai graži ir dėkinga siekiant sudominti žmones ir plėsti „Čiulba ulba“ bendruomenę.

Be festivalio organizavimo, dar ir įamžinate apylinkės senolius, jų pasakojimus, dainas. Ar visi noriai sutinka būti įrašinėjami, kaip į jus reaguoja atvykus?

Kad atsisakytų įrašymo, dar neteko susidurti. Jie labai gerai supranta, kad jeigu jie neatvers savo lūpų, su savimi į kapus išsineš kažką, ko daugiau tiesiog nebeliks. Pas juos nėra jokio noro ką nors pasisavinti – priešingai, aiškiai justi supratimas, kad būtina dalintis ir nors tokia forma palikti tuos dalykus po savęs. Tie vadinamieji galadzieniai išsineša ne tik istorijas – dar daugiau – ir tam tikrą charakterį. Žmonės jau visai kitokie, jau tokių babų, kokios čia gyvena, atrodo, niekada nebebus. O jos yra toks autentiškas grožis. Mes esam apdovanoti, kad jos atsiveria, kad mums kalba. Norėčiau, kad ir mūsų vaikai, paaugę, galėtų iš jų viso mokytis, bet turbūt nespės užaugti, o senoliai jų sulaukti... Ai, atsakant į klausimą, gal tik jie ne visada sutinka fotografuotis. Turim tokią labai gražią kaimynę vardu Julia, tai dar man jos nepavyko prikalbinti papozuoti portretui, ji labai sarmacinas. Kitos senolės dažniausiai sutinka, tik skuba persirengti ką nors ne kasdienio, rėdos gražiausiais rūbais.

Sakoma, kad dzūkai yra kuklūs. Ar pritartumėte?

Dzūkai yra tokie truputį bipoliniai! Jie vienu metu lyg ir santūrūs, kuklūs, bet tuo pat metu turi tokios visad rusenančios ugnelės, kuri kartais įsiplieskia. Jų kalba labai gyva, nuoširdi, kupina visokių palyginimų, juokų, tas bendravimas su senoliais yra visad labai gyvas, burbuliuojantis. Vienąsyk akys gali raibti nuo gražiausiais raštais ir spalvom išausto audinio, o senolė tik numos ranka, kukliai sakys: „Ot, audiau gi kadais šitus, ale kam dar šitų divonų reik? Sakot, gražūs jum?“ Tuo tarpu kitąkart per pusvalandį gali išgirsti bent penkis pasigyrimus, pradedamus kukliuoju „Nesgyrsiu, ale...“ Bendravimas čia daugiausiai betarpiškas. Gali prieiti, kad ir čia, kaime ar jo apylinkėse, prie bet kokio nepažįstamo žmogaus ir jis tiesiog kalbės su tavimi, niekur nelėks. Gali taip netikėtai pusvalandį, valandą praleisti tiesiog prie tvoros, po truputį pradės vertis ir gyvenimo istorija, ir du pasauliniai karai, ir dar kas tik nori... Neišsemiamas šulinėlis. Na, aišku, o koks kaimas be intrigų, apkalbų? Tai irgi būtina kaimo bendruomenės gyvenimo dalis. O, aišku, pats gyvenimas, buitis, čia yra kukli. Visgi pieskynai. Kiekvienas šiaip taip verčias, bet niekad nesiskundžia. Bet žmonės per daugelį metų prisitaikė prie tokių sąlygų, užsiaugina ir bulbaitių, ir morkvų. Ir gėlės smėlyje užauga, jei mylimos ir prižiūrimos.

Gal žadate išleisti senolių istorijas fiziniu pavidalu – knygoje ar dainų rinkinyje?

Galbūt kada nors, dabar tiesiog kaupiame archyvą ir apie leidybą negalvojame, bet kas ten žino, kaip bus ateityje. Dabar ir taip visko daug. Nėra tokio laikotarpio, kai neorganizuojame festivalio – mes prie jo dirbame ištisus metus, vos tik vienas pasibaigia, iškart kimbame į kitą. Daug dalykų persipynę su festivaliu, tie patys įrašai. Mes kiekvienais metais archyvuose susirandame senus garso įrašus iš būtent tos apylinkės ar net kaimo, kuriame planuojame festivalį. Vienas iš festivalio renginių yra sekmadienio koncertas, kurio metu pakviečiame tos vietos dainininkus ir ansamblius, festivalio svečius, prikelti tame krašte prieš 100 metų skambėjusias dainas. Mes koncerto dalyviams parūpiname visus tuos senus garso įrašus, jie juos renkasi, atgaivina ir paskutinę „Čiulba ulba“ dieną atlieka scenoje – kasmet tai yra vienintelis folkloro koncertas. Daugybė dalykų mūsų gyvenime yra tiesiog kasdienybė, kuri susipina su festivaliu į vientisą buvimą aplink dzūkų kultūrą.

Turbūt dažnai jūsų draugai nori pabėgti nuo savo kasdienybės ir aplankyti jus...

Šiltuoju metų laiku tankiau sulaukiame svečių, bet žiemą – rečiau. Gyvename tokioje vietoje, kur pro šalį niekas niekada nevažiuoja. Jei jau važiuoja – tai pas mus. Nu gerai, iki koncertinos dar du mažiukai kaimeliai yra. Tas gyvenimas an rubežiaus daugeliui sudaro įspūdį, kad mūsų kaimas yra kažkoks svieto galas, labai toli, nors iš tikrųjų atstumas toks pats, kaip nuo Vilniaus iki Kauno. Tik reikia labiau pavinguriuoti, kelias ne toks tiesus ir truputį žvyrkeliu pavažiuoti. Vasarą džiaugiamės svečiais, o jie – kaimo ramybe ir vėsia Ūla. Kartais ir „įdarbinam“ prie ūkio – gera, kai atsiranda papildomų rankų.

Kokių planų dar turite šiems metams?

Esminis akcentas, nesijuokit, yra tas mūsų festivalis liepos viduryje. Taip pat – vandentiekis, žiemą veikianti skalbimo mašina – šitą jau mažukė padiktavo. Gerai išvėdinti sklepą ir pripildyti jį rudenį mūsų užaugintom daržovėm, sloinikuciais. Ai taip, dar neužmiršti visko vakarais gausiai laistyti, kad per šitas baisias sausras neprarastume derliaus. Dar su Egle dabar kuriame meninę instaliaciją tremties tema parodai, kuri vadinsis „Sudygsniuoti“. Ją bus galima aplankyti nuo birželio 16 dienos, Kaune, IX forte. Tikrai verta aplankyti tą vietą, kviečiu visus užsukti. O dar tas planas, kurį dažnai pamirštame, tiesiog pailsėti, ir kokią savaitėlę nieko nedaryti. Tik klausytis gamtos, kuri mus supa.