E.Balčiūnaitė: „Berniūkščio charakterio turiu nepalyginti daugiau nei mergaitės“

Neseniai Vilniaus lengvosios atletikos stadione su kolega Daliumi Pavliukovičiumi Eglė surengė labdaros treniruotę, už ją gautos lėšos skirtos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.

Balčiūnaitės pavardė lengvosios atletikos pasaulyje kelia dviprasmiškų asociacijų.

Tai, kas nutiko buvusiai maratonininkei Živilei Balčiūnaitei, kai du kartus buvo nustatytas teigiamas dopingo testas, kartais kelia ir man tam tikrų problemų, kai reikia pabrėžtinai aiškinti, kad esu ne Živilė, o Eglė. Sykį vienas fotografas ir klausia: „Ar tau jau prabėgo diskvalifikacijos laikas?“ Be galo apmaudu, kad taip gėdingai baigėsi bendrapavardės graži ilgai trukusi karjera ir toks milžiniškas populiarumas. Stengiuosi atsiriboti ir pabėgti nuo šio šleifo, apginti savo pavardę, paveldėtą iš tėvo, kuris, beje, prieš aštuonerius metus iškeliavo į amžinybę. O tai, kad dopingo kontrolė sustiprėjo ir suintensyvėjo, – sveikintinas žingsnis, nepaisant to, kad sportininkui beveik nebelieka privataus gyvenimo: į tavo erdvę kontrolieriai gali įsiveržti bet kuriuo paros metu ir bet kurioje pasaulio šalyje. Sykį treniruočių stovykloje Palangoje buvau tikrinta net dvi dienas iš eilės: pirmiau – lietuvių, o rytojaus dieną atvažiavo vokiečiai.

Vasarą vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate Londone pusfinalyje bėgote kartu su dukart olimpine čempione iš Pietų Afrikos Caster Semenya. Po finišo viena kitai paspaudėte ranką, o fotografas Alfredas Pliadis užfiksavo jūsų iškalbingą žvilgsnį į čempionės delną...

Puikiai prisimenu tą nuotrauką... Iš tiesų varžovės plaštaka atrodė panašesnė į vaikino nei į panelės. Kalbos, kad Caster Semenya yra mergina, kurios organizme dominuoja vyriški hormonai, netyla iki šiol. Sporto pasaulyje gana radikaliai pasisakoma net dėl to, kad turi būti dar griežčiau tikrinamas testosterono kiekis kraujyje. Tačiau jei žmogus gimė fiziškai kitoks, jei iš prigimties jo hormonų sistema prasilenkia su išorine lyties identifikacija, niekas negali jo ignoruoti ar tuo labiau apriboti jo dalyvavimo varžybose. Niekas nežino ir niekas negali įrodyti, ar kada nors vaikystėje, galbūt kitame amžiaus tarpsnyje buvo pasitelktos naujausios medicinos technologijos, ar ne. Taigi Caster aš priimu kaip savo rungties genijų, kaip varžovę, kuri šiandien nepralenkiama, bet niekas nežino, kaip bus rytoj. Sprinteris Usainas Boltas, stajeris Mohammedas Farah, plaukikas Michaelas Phelpsas – tai genijai, kurių galimybių kartais negali racionaliai paaiškinti ir suprasti.

Šiandien gyvenate tai Šiauliuose, tai nedideliame Fribūro priemiestyje Villars-sur-Glâne.

Šiauliai visada buvo ir liks pats gražiausias Lietuvos miestas, o Šveicarijoje turiu geriausias treniruočių galimybes, mane ten supa stipri lengvaatlečių komanda kartu su treneriu Laurent’u Meuwly. Būtent dėl šio žmogaus profesionalumo ir mano noro išmėginti vakarietišką treniruočių metodiką teko pakeisti savo gyvenimo kryptį ir daugiau laiko leisti Šveicarijoje nei Lietuvoje. Apsisprendimas man kainavo daug emocijų. Kai nuo keturiolikos metų treniruojiesi pas pirmąjį ir vienintelį savo trenerį Aleksandrą Kitanovą (kadaise jis atvyko iš Kazachstano ir Šiauliuose sukūrė šeimą), kuris daugelyje gyvenimo situacijų atstojo tėvą, palaikė pačiomis sudėtingiausiomis asmeninio gyvenimo akimirkomis, pasakyti jam „sudie“ buvo tragiškai sunku.

Kita vertus, puikiai suvokiau, kad atėjo pokyčių metas: ir sportinių, ir asmeninio gyvenimo. Tai įvyko prieš dvejus metus. Nors tarp mudviejų su treneriu per trylika metų buvo ir šilto, ir šalto, tačiau skaudžias skyrybų pasekmes kaip sužeisti žvėrys laižomės dar iki šiol. Jis sukūrė mane olimpietę, kaip sportininkę užaugino iki pasaulinio šios rungties elitinio lygio, su savo žmona Rita Razmaite, buvusia treko dviratininke, globojo mane kaip dukrą, rūpindamiesi, kad nebūčiau alkana ir visada turėčiau kišenpinigių, nes mano tėvų inteligentų – inžinierių šeimoje dėl tėčio polinkio į alkoholį buvo labai gilių ir skaudžių socialinių problemų. Nepaisydama viso to, šiandien savo tėtį prisimenu pačiomis gražiausiomis spalvomis, linkėdama jam Dangaus palaimos ir dėl nieko nepriekaištaudama... O Šveicarijoje, nors man jau buvo 26-eri, gyvenimą teko pradėti tarsi iš naujo. Vienas kortų namelis griuvo, tenka statyti kitą. Nuo pat pirmų dienų susidūriau su visiškai kita treniruočių metodika (pirmąkart prisiliečiau prie štangos ir turbūt daug kam atrodžiau kaip balta varna), kitokiais santykiais su treniruočių draugais, kitokiu gyvenimo ritmu apskritai. Komforto, kuris kartais Šiauliuose virsdavo rutina, laikas baigėsi. Su dabartiniu treneriu Laurent’u Meuwly kaip draugai esame pažįstami gal jau dešimt metų.

Kai po 2015-ųjų universiados Pietų Korėjoje patyriau traumą, o dar po metų įvyko Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, jau rimtai ėmiau galvoti apie karjeros pabaigą. Negana to, pajutau, kaip ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai pradėjo slėgti treniruočių stovyklos, varžybos, amžinos kelionės... Ir būtent tada Laurent’as mane įkvėpė savo emocijomis, įžvelgė potencialą kovoti dar vieną olimpinį ciklą ir pakvietė į Šveicariją.

Kiek žinau, Lietuvos lengvaatlečių bendruomenė nevienareikšmiai vertino šį jūsų žingsnį.

Sudėtinga vaikystė nepavertė manęs nuolankia auka ir, matyt, suformavo tokį ambicingą charakterį, kuris neleidžia sudėti ginklų net tada, kai situacija atrodo beviltiška.

Buvo visko. Iki ašarų. Teko iškęsti ir apkalbų, ir pasmerkimo: „Ką ji daro – išvis nebepabėgs...“ Pusantrų metų taip ir tęsėsi: kol kūnas adaptavosi prie naujų treniruočių sąlygų, kol psichologiškai turėjau priprasti prie naujos aplinkos, rezultatai tik blogėjo. Vienu metu 800 metrų distancija pasiduodavo tik per 2 minutes ir 10 sekundžių. Tokia situacija labai slėgė – juk man jau ne šešiolika ir kaip sportininkei laikas tiksi mano nenaudai. O dar kalbos, neva „kiek ji čia dar gali bėgioti, tegu kuria šeimą ir vaikus gimdo...“

Antrąjį karjeros kvėpavimą pagavau per šiųmetį pasaulio čempionatą Londone, kai pasiekiau geriausią savo sezono rezultatą (2 minutės ir 0,48 sekundės), kuris yra arti asmeninio rekordo, pasiekto dar beveik prieš aštuonerius metus Monake. Šiandien kaip niekada esu labai motyvuota ir užsidegusi dirbti taip, kad po kiekvienų varžybų stadioną palikčiau savimi labai patenkinta. Sudėtinga vaikystė nepavertė manęs nuolankia auka ir, matyt, suformavo tokį ambicingą charakterį, kuris neleidžia sudėti ginklų net tada, kai situacija atrodo beviltiška. Nuo mažens esu įpratusi visada kovoti, berniūkščio charakterio turiu nepalyginti daugiau nei mergaitės. Mėgdavau berniukus erzinti, o kai artėdavo pavojus, kad galiu būti nubausta, kad man atkeršys, staiga pabėgdavau. Kai žaisdavom gaudynių aplink automobilius, neprisimenu, kuris iš chebros būtų mane pagavęs...

Atrodo, tarsi visada būčiau jautusis alkana – kaip vilkiukas – visomis šio žodžio reikšmėmis. Ilgai buvau alkana vidinės ramybės ir palaimos. Jų vis dažniau ir daugiau sulaukiu tik dabar.

Ilgai šveicarų požiūris į Rytų europiečius buvo šiek tiek užjaučiamas, šiek tiek skeptiškas ir visada įtarus...

Kiekvienas komandos, su kuria treniruojuosi, sportininkas yra taip susikoncentravęs siekti savo tikslų, kad nėra laiko ir noro vieniems kitų lyginti, kas, iš kur ir koks. Paneigsiu stereotipą, kad vakariečiai mažiau motyvuoti sportininkai nei mes. Tik jie labiau išlepinti gyvenimo komforto, jautriau reaguoja į socialinius pokyčius, nėra jiems pasirengę ir užsigrūdinę. Nuo daugelio nepatogių dalykų jie stengiasi apsisaugoti ir žūtbūt jų išvengti ar suvynioti į diplomatinę kalbą.

Aš, jų akimis, esu kitokia: sakau tiesą, kad ir kokia nemaloni būtų, nebijau išgirsti kritikos, pasiraitoti rankovių iš iššluostyti ištiškusią kavą, pakelti gatvėje nuo dviračio nukritusį ir susikruvinusį berniuką (aplinkiniams šokas, bet niekas nieko nedaro, tik skėsčioja rankomis ir baisisi). Kita vertus, niekas manęs nebando identifikuoti kaip Rytų europietės, nes tokia jiems neatrodau: nesu uždara, lengvai peržengiu bendravimo barjerus, temperamentingai ir emocingai reaguoju į įvairias situacijas, pokalbius, daug ir garsiai juokiuosi.

Labiausiai mane stebino, kad treniruočių metu ir kolegos, ir būsimi konkurentai, ir jų treneriai vieni kitus labai palaiko: šaukia, ploja, atrodytų, kad ne serijines atkarpas darai, o šturmuoji pasaulio rekordą. Deja, Vilniaus ar Šiaulių stadionuose bei maniežuose vieni kitus besitreniruojančius stebime labai santūriai, ir tik slapčiomis arba džiaugiamės, arba pavydime. Skirtingai nei kiti Rytų europiečiai, nesu tipiška vartotoja. Alkis, apie kurį kalbėjau, manęs nepavertė šarka, kuri griebia viską, o sportinė drausmė ir režimas labai padeda racionaliai planuoti savo išlaidas.

Esu laiminga, kad gyvenimas išmokė ne tik imti, bet ir duoti. Stengiuosi dalyvauti įvairiose su sportu susijusiose labdaros akcijose. Šį rugsėjį griebiausi iššūkio kartu su krepšininko Rimanto Kaukėno paramos fondo komanda dalyvauti Vilniaus maratone: stojau prie starto linijos ir išmėginau jėgas pusmaratonio trasoje. Tarp moterų buvau ketvirta ir gautą piniginį prizą (organizatoriai jį padvigubino) paaukojau onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Neprisimenu varžybų, kurios būtų teikusios tokios pozityvios nuotaikos ir tokios satisfakcijos. Tai kažkas panašaus į įsimylėjimą. Meilė ir įsimylėjimai niekada netrukdė siekti sportinių rezultatų, niekada dėl vaikino nesu praleidusi treniruočių ar juo labiau neišvykusi į varžybas. Greičiau viskas atvirkščiai – įsimylėjusi ir stadione skrendu kaip ant sparnų.