Edgaras Lubys prabilo apie sunkiausią gyvenimo krizę – išpažintis veria širdį: „Nė dienos be ašarų“
Žinomas atlikėjas Edgaras Lubys socialiniuose tinkluose neretai pasidalina savo nuomone ar istorijomis iš savo gyvenimo. Šįkart jis paatviravo apie sunkią patirtį – savo virsmą ir supratimą, kad net ir suaugę žmonės neturėtų jausti atsakomybės tvarkyti savo tėvų problemų.
Socialiniuose tinkluose vyras paviešino atvirą įrašą, kuriame pasakojo apie sunkų savo gyvenimo etapą. Tai periodas, kuomet vyras nusprendė nutraukti visus ryšius su savo šeima. Šis sprendimas paliko gilią žymę vyro gyvenime ir privertė suprasti keletą svarbių dalykų.
Įrašu E.Lubys pasidalino ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„VIRSMAS
Laikotarpis nuo 2019 iki 2023-ųjų buvo bene sunkiausias mano gyvenime. Tuo metu priėmiau sprendimą nutraukti ryšius su beveik visa savo disfunkcine šeima, pasirinkau no contact režimą. Tai nebuvo paprastas žingsnis. Iš esmės praėjau tipinį „scapegoato“ (liet. – atpirkimo ožio) išėjimą iš nesveikos, narcisistinės sistemos.
Šis išėjimas reiškė gilų gedulą. Ilgą laiką beveik nebuvo dienos be ašarų. Gal ir skamba „nevyriškai“, bet gedėjimas buvo realus, beveik nepakeliamas. Buvo dienų, kai vos pakildavau iš lovos.
Vienas iš dalykų, kuris padėjo, buvo miško maudynių praktika, „shinrin yoku“. Kartais kelias valandas tiesiog sėdėdavau miške su savo skausmu, tam, kad apskritai galėčiau egzistuoti kasdienybėje. Nebestūmiau jo į nematomus širdies užkaborius, jaukinausi ir buvau kartu su juo. Kartais nerimas sukildavo taip stipriai, kad eidamas apsipirkti parduotuvėje galvodavau, jog jis lyg tatuiruotės ant mano veido: visiems matomas, smerkiančių akių smeigiamas. Tada norėjosi tapti nematomu, ištirpti iš šio pasaulio.
Pamenu, eidamas pas pirmąją psichoterapeutę daviau sau penkerius metus iš to išgyti. Ir išties, maždaug tiek ir truko. Tai buvo giliausia krizė mano gyvenime. Ji sutapo su pasaulinės pandemijos chaosu, karantino beprotybe, finansiniu nestabilumu. Atrodė, kad viskas griūva vienu metu.
Mano kūnas taip pat kentė. Kortizolio lygis, rodos, buvo iki dangaus. Dėl to augo svoris, jaučiausi išsekęs, be energijos. Anuomet ne kartą galvojau, kad nebenoriu būti, norėjau tiesiog mirti. Atrodė, jog iš kartos į kartą nešamas juodas skausmo šešėlis visas sukrito į mane vieną.
Kaltė, gėda ir baimė, mano vidinis KGB, spaudė taip, kad jaučiausi lyg sudaužytas į šipulius. Pamenu vieną vasarą: žmonės aplink šypsojosi, šventė gyvenimą, o aš gyvenau tarsi kitoje dimensijoje – su nesibaigiančiu nerimu, nuolat ant panikos atakų ribos.
Visus tuos metus ne kartą susidurdavau su pasipriešinimu, tiek vidiniu, tiek išoriniu. Išgirsdavau: „Kaip Tu taip gali? Juk tai Tavo šeima! Juk tai artimiausi žmonės.“ Bet vis iš naujo pastebiu, ne tik savo, bet ir kitų gyvenimuose, kad kartais būtent artimiausi žmonės gali skaudinti labiausiai. Tie, iš kurių tikimasi meilės, supratimo ir palaikymo, dažnai būna tie, kurie nuvertina, kaltina ir žeidžia. O tie, kurie patys to nėra patyrę, tik skėsčioja rankomis ar net priekaištauja, taip tik gilindami žaizdas tiems, kurie bando gyti.
Ir vis dėlto, mano žmonos dėka mes sugebėjome eiti per gyvenimą pirmyn, auginti vaikus, rūpintis vienas kitu, net įsigyti naują būstą, nors finansinis stabilumas tuo metu buvo labai trapus. Už tai esu be galo dėkingas savo žmonai, Jos buvimas šalia buvo vienas didžiausių atramos taškų.
Praėjus tokiam etapui, galiu suprasti ir padėti kitiems, einantiems gijimo keliu. Tai turbūt pati didžiausia dovana, atėjusi per skausmingas patirtis.
Ir žinokit, jog jums nereikia gelbėti savo alkoholiko tėčio ar emociškai nestabilios, manipuliuojančios mamos. Jums nereikia „sutaisyti“ savo šeimos sistemos ar tapti atsakingu už kitų sužeistą vidų. Jums reikia saugoti save, pasirinkti save ir gyti, tam, kad jūsų vaikai turėtų tėtį ar mamą, kokios ar kokio visuomet norėjote jūs, būdami vaikai.
Šiandien mano devizas paprastas: „Stenkis būti tėčiu, kokio pats norėtum.“
Ir dar vienas svarbus dalykas. Jei kada nors išgirsite tėvą ar motiną sakant: „Mano suaugęs vaikas mane atstūmė. Jis su manimi nebekalba. Neleidžia matyti anūkų…“ – nestokite aklai į jų pusę ir nesigailėkite vien jų. Nepasiduokite vien „aukos“ naratyvui. Užuot klausęsi tik istorijos iš vienos pusės, paklauskite tikro, nepatogaus klausimo:
„Ką Tu padarei, kad tavo paties vaikas pasijuto saugesnis be Tavęs?“
Nes vaikai nuo tėvų nenusisuka dėl pramogos ar kaprizo. Jie pasitraukia tik po ilgamečių bandymų: po nesibaigiančių paaiškinimų, po nesuskaičiuojamų ašarų, po didžiulio alkio būti išgirstiems, kai galiausiai jie vėl ir vėl buvo nesuprasti ar įskaudinti.
Nes tiesa tokia: vaikai nenutraukia santykio su tėvais, kol patys tėvai pirmi neišsižada jų emociškai. Vaikas Tavęs nepalieka, kol pats nepajunta esantis paliktas: emociškai, psichologiškai ar net fiziškai.
Perskaitykite dar kartą. Tai nelengva tiesa, bet ji reikalauja atsakomybės. Tai kvietimas pažvelgti giliau, į savo vaidmenį santykių žlugime, o ne tik apkaltinti tą, kuris išdrįso išeiti.
Siunčiu didžiulį palaikymą visiems, kurie eina šiuo keliu, kurie nebešluoja savo skaudulių po kilimu, kurie bando keltis ir gyti, nepaisant kitų nesupratimo ar kritikos. Ačiū jums visiems, širdžių šviesos kariai. Pasaulis tampa šviesesnis, nes jūs renkatės tiesą, gyjimą ir meilę vietoje tylos, baimės ir kaltės“, – rašė jis.