Edita Čekuolienė: „Čekuolis turi tai, ko moteris nori iš vyro – saugumo“ (papildyta birželio 15 d.)
„Jūs Edita Čekuolienė?“ – priėjusi viename renginyje pasidomėjo moteris. „Taip, tuoj ir vyras pasirodys“, – suskubo paaiškinti psichologė Edita Čekuolienė (58), net neabejodama, kad nepažįstamoji ieško jos sutuoktinio Algimanto Čekuolio (81). „Ne, man reikia jūsų“, – ją apstulbino atsakymas ir dar labiau nustebino pagyros viename dienraštyje spausdinamiems savo straipsniams...
O juk viskas ir prasidėjo nuo laikraštyje spausdinamų straipsnių, kuriuose paprastai dėstomos psichologijos žinios: kelionėje po Ispaniją turistų grupę lydintis garsus žurnalistas pasikvietė keleivę psichologę į kavinę padiskutuoti rūpima tema – turėjo skubiai parašyti straipsnį, vėliau įtikino, jog perimti iš jo rašymą puikiausiai gali ji, profesionalė, o jis tik padėsiąs rašyti... „Mes susitikdavome, ir tiek kildavo ginčų svarstant vieną ar kitą temą. „O Marytė iš Balbieriškio supras?“ – vis kartodavo jis. Iš pradžių straipsnius rašiau kiek per prievartą, vėliau pradėjo patikti.“ Skaitytojų atsiliepimai – viena gerbėja buvo išsikirpusi visus straipsnius – ir leidėjų entuziazmas paskatino ryžtis pagal rašinius parengti knygą „Psichologijos žiupsnis ant kasdienybės“. Tiesą sakant, tai jau antroji Editos knyga – drauge su bendraautorėmis prisidėjo prie knygos paauglėms „Nuo ančiuko iki gulbės“. O dabar ant rašomojo stalo – jau dvi naujos: apie vaikų auginimą ir apie moterišką brandą. „Net nejaukiai jaučiuosi, kai vyras didžiuojasi mano knygomis“, – prisipažino ji, mums įsitaisius jaukioje svetainėje. Šeimos galva tik pasilabino, pasiūlė „konjako, vyno ar dar ko nors“ ir supratingai užsidarė savo kabinete. Kai atsisveikinant Algimantas Čekuolis nusistebėjo, apie ką tiek laiko mes kalbėjomės, sutartinai su namų šeimininke galėjome pasakyti: „Apie ką daugiau – apie jus!“
Gal su psichologe, išmanančia žmogaus sielos paslaptis, lengviau gyventi?
Pasielgsiu žydiškai – į klausimą atsakysiu klausimu. Kaip jums atrodo, ar konditerio šeimoje dažniau valgomi saldumynai? Mes su vyru pasidalijame įdomia informacija, kurios randame gilindamiesi į vieną ar kitą temą, bet netaikome šių teorijų šeimos gyvenime.
Kitaip tariant, batsiuvys be batų...
Mes su vyru pasidalijame įdomia informacija, kurios randame gilindamiesi į vieną ar kitą temą, bet netaikome šių teorijų šeimos gyvenime.
Namuose aš nesu psichologė. Jei profesija taptų gyvenimu, tuomet parėjusi namo turėčiau sakyti: „Na, Čekuoli, tai kokios problemos jus šiandien kamavo? Pasikalbėkime.“
Mes gyvenime atliekame vaidmenis: esame tam tikros profesijos atstovai, sutuoktiniai, tėvai, vaikai. Ir jei kas nors pabando kritikuoti tai, kas žmogui tuo metu yra svarbiausia, būna labai skaudu. Kai augo mano dukra ir sūnus iš pirmosios santuokos, bandžiau būti kuo geresnė mama. Juk aš pagimdžiau pirmą vaiką mūsų kurse! Kaip tik buvo egzaminų laikas, mano kurso draugai prieš vieną jų atėjo prie ligoninės su balionais, vaikščiojo aplink ir šaukė „Edita!“ Pamatę vaiką pro langą, sukėlė ovacijas...
Kai mano sūnus buvo paauglys, darbavausi profesinio orientavimo srityje. O jis ėmė ir sumanė mesti mokyklą – vienuoliktoje klasėje! Tuometinis mano vyras leptelėjo: „Kokia tu psichologė, jei visiems duodi patarimų, o savo vaikų nesuvaldai?“ Apsiverkiau ir pagalvojau, jog iš tiesų man derėtų atsisakyti tokio darbo, jei nemoku susitvarkyti savo šeimoje...
Labai skaudžiai priėmiau vyro žodžius. Netgi abejojau, ar galiu vadintis psichologe, ir tiesiog prisiverčiau nueiti į amerikiečio psichologo seminarą, į kurį jau anksčiau buvau užrašyta. Pradžioje visi paeiliui atsistoję turėjo pasakyti, ko tikisi iš paskaitos. Priėjau prie vadovo (tiesa, įžanginė jo kalba ir jis pats man sukėlė antipatiją), apsikabinau ir pravirkau. „Mano sūnus paauglys“, – tepajėgiau pasakyti. Seminaro vadovas paklausė, kiek sūnui metų, tuomet nuramino: „Palaukite aštuonerius metus, viskas išsispręs... Mes jums padėsime.“
Ilgainiui supratau, kad reikia atskirti įvairias savo gyvenimo sritis, o darbą – nuo asmeninio gyvenimo. Pradėjau mokytis nepasiduoti ir aplinkybėms, kad ne bet kas galėtų įdurti ir ne bet kur pats duotumeisi badomas. O dar vėliau supratau, kad dažniausiai tai yra ne tavo problema, o to žmogaus, kuris tau nori įdurti.
Kaip susikirto jūsų – psichologės ir garsaus žurnalisto – keliai?
Mes kartu – penkiolika metų. Kai mano šeima pradėjo irti, vaikai jau buvo suaugę: dukra – aštuoniolikmetė, keleriais metais vyresnis sūnus – vedęs. Man tai buvo sunkūs metai. Norėdama mane išblaškyti viena kaunietė draugė pasiūlė kartu važiuoti į Ispaniją. „Gerai“, – sutikau. Ji nurodė, į kurią agentūrą turiu nunešti pinigus už kelionę. Kažkaip vis atidėliojau... Kai draugė vėl paskambino, taip apsidžiaugė, kad dar nesumokėjau, nes užėjo į kitą agentūrą ir susiviliojo kelione su grupe, kurią lydi Čekuolis. Man ir vėl nebuvo jokio skirtumo – su Čekuoliu ar be Čekuolio.
Pirmąsyk Čekuolį pamačiau su megafonu autobuse. Sėdėjau tokia panirusi į depresiją... Nors bendrą kalbą greitai radome: buvau skaičiusi keletą „Gyvenimo būde“ jo spausdinamų straipsnių, pasakiau, jog su kai kuriomis jo mintimis nesutinku... Kai pakeliui privažiavome Prahą, jis pakvietė visą grupę alaus. Aš atsisakiau, nes jo negeriu, – penkerių vos nemiriau išgėrusi naminio alaus. Jis tada pažadėjo „padaryti man terapiją“, o aš turėsianti padėti parašyti straipsnį apie... atostogų romaną. „Įdomi tema, – pagalvojau. – Bet ką galėčiau pasakyti?“ Jau Ispanijoje išsitraukė jis mane iš pliažo, nusivedė į barą, nes reikėjo laiku atiduoti straipsnį. Pasidalijau savo mintimis apie atostogų romanus, jis kažką pasižymėjo. Ir viskas. Tiesą sakant, toje kelionėje visi jį buvo įsimylėję, gal aš viena – ne...
Vadinasi, lemtingi susitikimai dar laukė ateityje?
Grįžome namo. Algiui dar reikėjo apie kažką parašyti straipsnį, susitikome. Paskui dar kartą... Vedžiau aukštąjį išsilavinimą turintiems bedarbiams paskaitas. Čekuolis apsilankė, jam labai patiko žiūrėti, kaip „iš sulūžusių kibirų daromi garvežiai“. Aš nuėjau pasiklausyti, kaip jis dėsto derybų meną. Jokių meilių nebuvo, Algis man buvo didžiulis autoritetas. Žavingas. Toks vyras, kokių nežinojau, kad būna. Arba, kaip jis sako, „tokių nebegamina“.
Jau keleri metai jis buvo išsiskyręs ir labai brangino savo laisvę. Bendravome jau metus ir kartą pakvietė į kavinę, maniau, vėl pasikalbėti apie kokį nors straipsnį, o jis ėmė ir paklausė, kaip man patinka jo pavardė ir ar nesutikčiau už jo tekėti. Sutrikau ir pasakiau pagalvosianti. Jis tik pasitikslino, kiek laiko man reikia. „Dienos“, – atsakiau, nes buvau tiesiog priblokšta.
Susituokėme gruodžio 24-ąją. Pasirinkome Kūčių dieną, kad tik niekas nesuuostų. Iš ryto nuėjome į santuokų rūmus, netgi ne pro paradinį įėjimą. Niekas nesužinojo, matyt, visi ruošėsi Kūčioms ir darė silkes. Mūsų liudininkai buvo Algio sūnus ir mano dukra. Tą patį vakarą drauge nuėjome švęsti Kūčių pas Algio brolį, kaip po skyrybų Algis įprastai ir darydavo. Niekas tą vakarą taip ir nesužinojo, kad aš jau esu jo žmona. Kitą dieną pasikvietėme visus pas mus – tada ir prisistatėme.
Taip, man kartais atrodo, kad jis nemoka paguosti, nepaklausia, kaip sekasi. Bet juk aš pati turėčiau pasakyti, jei kas nors blogai.
Ar antroji brandžių žmonių santuoka yra patvaresnė?
Pirmoji santuoka dažniausiai kuriama iš aistros, o ji – ugnis, kai sudega, neaišku, kas lieka. Aistrą retai kas suvaldo. Tarp mūsų viskas prasidėjo ne nuo aistros.
Šiuo metu kaip tik rengiu knygą moterims, kurioms per keturiasdešimt, – „Flirtas su rudeniu“. Pasidomėjau ir paaiškėjo, jog pagal statistiką antrosios santuokos subyra dažniau negu pirmosios. Tada pradėjau galvoti, kodėl mūsų santuoka stipri... Manau, todėl, kad Algis išmokė mane išminties. Gal, tiksliau, ne išmokė, o parodė, kas yra gyvenimo išmintis. Tarkim, galvodavau, su kokiomis gražiomis ir įdomiomis moterimis jis bendravo, aš tikrai ne jo stiliaus... Esu paklaususi, o kaip buvo tada... Jis ramiai atsakė: galiu papasakoti, o ką jūs su ta informacija darysite?
Susimąstydavau: iš tiesų, ką darysiu? Be abejo, pavydėsiu, graušiuosi. O kam? Juk manęs tuomet nebuvo šalia, kam tada lįsti į spintą ieškoti griaučių... Jis mokė, o mano nuopelnas, jog tą gyvenimišką išmintį priėmiau.
Nejaugi jūsų namuose nekyla jokių pykčių dūmų?
Buvome susituokę gal pusmetį, o gal mažiau. Pati nežinau, kodėl, bet jaučiausi nekaip – lyg bloga, lyg tamsu, lyg PMS, lyg Lietuvos gaila... Jis sėdi savo kabinete ir rašo, aš bandau urgzti. Jis bando paklausti, kas yra. Tada puolu vos ne į ašaras. Jis užsidaro duris: nori draskytis? Prašau. Elgėsi su manimi kaip su vaiku, kuriam liepiama pagalvoti. Po kiek laiko išėjęs paklausė, ar man vis dar blogai. „Blogai.“ – „Užrašiau jus darytis pedikiūro.“ – „Ko? Pedikiūro? Kokios mano kojos...“ Jis tik ramiai pertraukė mano tiradą: „Užrašiau šeštą valandą. Kaip norite, eikite arba ne.“ Ir uždarė duris. Kas liko? Nuėjau to pedikiūro. Sėdėjau grožio kabinete pustrečios valandos, o kai baigiant pradėjo kojas masažuoti, galvoje jau sukosi tik viena mintis: kokia aš kvaila, man taip gera gyventi... Supratau, kad pirmas darbas, kurį turiu padaryti grįžusi, – atsiprašyti savo vyro. Tai ir yra gyvenimiška išmintis.
Taip, man kartais atrodo, kad jis nemoka paguosti, nepaklausia, kaip sekasi. Bet juk aš pati turėčiau pasakyti, jei kas nors blogai. Vyrams reikia pasakyti tai kuo aiškiau. Mes, moterys, dažnai žaidžiame žaidimą – atspėk melodiją. Aš tyliu, o tu turi suprasti, ką tai reiškia... Jie niekada neatspės tos melodijos... Ir kai norisi imti ir kiek paburbėti, reikia ne remti vyrą, kad klausytųsi, o eiti pas draugę. Vyras nemoka klausytis, jis mieliau ką nors daro, veikia. Čekuolis turi labai stiprų vyriškumo geną. Kodėl jį taip mėgo moterys, vykstant autobusu į keliones visos alpo dėl jo – nuo mergičkų iki babyčių? Jis turi tai, ko moteris nori iš vyro, – su juo jautiesi saugiai, nes tikrai ras išeitį iš bet kokios situacijos.
Pamenu, vienoje kelionėje paaiškėjo, jog šešiasdešimtmetė gydytoja kažkur Madride paliko pasą. Ji ramiai pasakė: „Nieko, Čekuolis mane praveš...“ Ir pravežė, nors tuomet nuo Ispanijos Lietuvos link reikėjo įveikti ne vieną sieną, bandydami išvengti pareigūnų abu blaškydavosi po tualetus ar dar kur pasienyje, kol patikrindavo visą autobusą. Užkliuvo tik lenkams, bet čia jau Algis susitarė, kad jei lietuviai įsileidžia, lenkai praleidžia. Su lietuviais jam buvo visai paprasta... Moterims iš vyrų ir reikia žinojimo, kad, nepaisant visko, bus į ką atsiremti.
Jei mes konkuruojame, tai tik juokais. Tarkim, tuoj turėsiu trečią anūką – mano dukra, gyvenanti Italijoje, laukiasi antro mažylio. Kaip juokauju, bent šioje srityje aplenksiu Čekuolį – jis turi tik du.
Užsiminėte, kad tapusios Čekuoliene atradimai jūsų laukė ir virtuvėje...
Pirmuosius metus nieko negaminau valgyti, tik stebėjau, ką Čekuolis daro virtuvėje. Man buvo taip įdomu, nes jis gamino greitai – bet kokį patiekalą paruošdavo per pusvalandį. Aš juk visą gyvenimą gamindavau, troškindavau po kelias valandas. Ruošti maistą išmokau iš naujo. Kartu gyvendami tik priaugome svorio, jo tikrai nenumesime, nes kai tik turime laiko, atsisėdame su taure vyno... O mes tokie nepadorūs, geriausius vynus patys išgeriame, o ne svečiams laikome... Ateina vakarienė ir Algis sako: yra proga – baigiau straipsnį. Jis išmokė, jog nereikia laukti švenčių, progų gali susikurti pats. Pamenu, kažką gražaus nupirkome Tailande. O, sakau, dabar nerodykime, bus geros dovanos Kalėdoms. Jis ir sako: „Mes grįšime ir bus Kalėdos.“
Aš niekada nejaučiau mus skiriančių dvidešimt trejų metų. Gal tik neseniai juos pajutau... Netekusi tėvų supratau, koks gali būti trapus gyvenimas. Todėl nesvarbu daiktai, svarbiausia – mus supantys žmonės ir įspūdžiai. Ėmiau branginti laiką, kurį galime praleisti kartu.