Edita ir Mirko Gozzoli įsikūrė svajonių namuose Toskanoje: „Kartais pasikalbame apie galimybę grįžti gyventi į Lietuvą“

Italijoje, didžiausiame Toskanos regiono uostamiestyje Livorne, gyvenantiems Editai ir Mirko šie metai tikrai išskirtiniai: vasario mėnesį jie pagaliau įsikėlė į naują namą, o birželio viduryje surengė įspūdingas vestuves. Likusią vasarą dėl šokių daug keliavę po pasaulį, jie laimingi vėl grįžę į išsiilgus namus. Čia viskas taip nauja, gražu, tad norisi praleisti kuo daugiau laiko.

Atvėrę svajonių būsto duris „Žmonių“ žurnalistams jie prisipažino, kad įsikurti nebuvo lengva. Anksčiau Livorno centre esančiuose apartamentuose gyvenusi šeima didesnės erdvės pradėjo dairytis maždaug prieš ketverius metus, kai sužinojo, kad laukiasi sūnaus. Nusprendė butą iškeisti į namą. Buvo svarbu, kad jis stovėtų tylioje ir vaizdingoje vietoje, būtų netoli miesto centro, kur yra Mirko ir Editos šokių studija, jų vaikų lavinimo įstaigos.

Vieta, kurią rado, puikiai atitinka šeimos reikalavimus: kelių gelsvo akmens namų kvartalas pastatytas ant kalvos. Iš namo terasos atsiveria vaizdas į apylinkes ir Ligūrijos jūrą. Norint joje išsimaudyti tereikia nusileisti nuo kalniuko. Tik artimiausi paplūdimiai – akmenuoti, už pusvalandžio kelio nuo namų – smėlis. „Tačiau vasaros pradžioje mums įrengė baseiną. Bent porą metų jis visiems kels daug džiaugsmo. Ir man jis patinka labiau už jūrą, – stebėdama, kaip pliuškenasi sūnus, pasakoja Edita. – Tiesą sakant, man labai nepatinka smėlis, ypač kai smėliuoti būna vaikai.“

Jų namas turėjo iškilti per metus, bet statybos, jo įrengimas užtruko daug ilgiau. Dėl to pora, planavusi tuoktis praėjusiais metais, vestuves nukėlė į šią vasarą. „Statybos buvo ilgos ir sudėtingos, nes susidūrėme su nesąžiningais žmonėmis, – prisimena nemalonias patirtis. – Reikėjo juos daugiau kontroliuoti, grasinti teismais. Tačiau mudu – menininkai, vis tikėjome statybininkų pažadais. Ir tik tada, kai atsidūrėme pas advokatus, darbai pajudėjo. Gyveni ir mokaisi... Na, o namas pagaliau stovi!“

Edita ir Mirko lengviau atsikvėpė, kai atėjo eilė įrengti jo vidų. Svarstant, kokią interjero stilistiką rinktis, abiejų skoniai sutapo. Anksčiau gyvenę spalvinguose apartamentuose šįsyk norėjo ramių tonų ir klasikos su šiek tiek baroko elementų. Viskuo – nuo kambarių ir baldų dizaino iki idėjų įgyvendinimo, baldų gamybos – pasirūpino italų kompanija „Dolfi“. „Jos paslaugos – nepigios, bet mums pasirodė vertos iki paskutinio cento, nes viskas buvo atlikta kokybiškai ir laiku“, – džiaugiasi. Virtuvės baldus gamino garsiojoje kompanijoje „Scavolini“. Šokėja atsidūsta, kad ten broko, deja, neišvengta.

Edita juokiasi, kad visiems su namo statybų, įrengimo reikalais susijusiems žmonėms ji atrodė blogietė, nes drįsdavo sakyti pastabas ir reikalauti, kad klaidos būtų ištaisytos. „Man labai svarbios detalės. Sudėtingi sprendimai privalo būti tobulai įgyvendinti“, – tikina siekusi tik vieno – kokybės.

Ar įtampa atslūgo, kai vasarį jie pagaliau čia persikėlė gyventi? „Deja, ne, – sako Edita. – Tikrai esu labai smulkmeniška. Iš pradžių mačiau viską, kas ne taip. Neįsivaizdavau, kad naujai įrengtame name gali likti tiek broko. Dvi savaites verkiau, paskui nusiraminau, save įtikinau, kad tai – tik daiktai, o jie gyvenime nėra svarbiausi. Juk sienas galima perdažyti, kampus nušlifuoti – neverta dėl to nervintis ir gadinti sveikatos.“

Name, įrengtame per tris aukštus, Gozzoli šeimai tikrai neankšta. Cokoliniame aukšte – du svečiams skirti miegamieji. Ten apsistoja pas dukrą dažnai viešintis Editos tėtis Stasys Danius, kitas kambarys skirtas čia būnančiai Mirko dukrai iš pirmosios santuokos Brendai. Pirmas aukštas – virtuvės zona ir erdvi svetainė. Jai dar daugiau erdvės suteikia veidrodiniai paviršiai, kuriuose atsispindi krištolo šviestuvai. Į antrą aukštą veda sudėtingos konstrukcijos laiptai. Jie – didžiausias Mirko džiaugsmas ir pasididžiavimas. Na, o jais užlipę randame Evitos, kuri netrukus švęs dvyliktąjį gimtadienį, ir trejų Romeo kambarius. Šalia – šviesus ir elegantiškas Editos ir Mirko miegamasis.

Visame name vyrauja vientisas stilius, kurio netrikdo atsitiktinės smulkmenos ar šeimininkų sporto pasiekimus liudijančios relikvijos. Abu šokėjai sutartinai sako to nesureikšminantys: trofėjai palikti jų šokių studijose Kaune ir Livorne.

Į akis krinta ir ideali tvarka: niekur nepamatysi Romeo rankyčių atspaudų. „Turime namų tvarkytoją, – išduoda Edita. – Tačiau ji neįtinka Mirko: kasdien jis pats viską blizgina iš naujo. Anksčiau paruošusi vakarienę sutvarkydavau virtuvę. Dabar tvarkymą palieku vyrui, nes jam vis tiek būtų negerai.“

Modernioje virtuvėje jie sukasi abu. „Aš gaminu dietinį maistą, kuriame dominuoja daržovės ir mėsa, žuvys. Tokius patiekalus visada valgome vakarienei. Kai šeimininkauju aš, tikrai nebūna jokių bandelių ir makaronų, – juokiasi Edita. – Taip maitintis jau įprato net Mirko. Iš pradžių jis nesuprato, sakė, kad vakarienė visada turi prasidėti nuo pastos.“

Mirko giria žmonos ruošiamas salotas, jam labai patinka Editos verdama burokėlių sriuba, o pats šeimai gamina tradicinį itališką maistą. Na, o cepelinais, kitais sočiais bulvių patiekalais, kai čia vieši, lepina Editos tėtis. „Kai su Mirko kelioms dienoms išvažiuojame šokti į kokį nors šou ar į varžybas teisėjauti, o vaikai lieka su seneliu, nuo jo kepamų miltinių, bulvinių blynų greitai pasitaiso. Tačiau grįžtu, ir vėl greitai visų svoris grįžta į savo vėžes“, – išduoda Edita.

Virtuvėje ragaujant Mirko ruoštą pastą, aišku, norisi paklausti, ar čia Gozzoli šeima jaučiasi įleidusi šaknis visam gyvenimui. Jis kilęs iš Buti miestelio prie Pizos. Į Livorną kadaise persikėlė dėl šokių karjeros, čia įkūrė studiją. Editą į Italiją atvedė šokiai ir meilė. Gyventi šiame uostamiestyje jiems smagu, patogu, nes nėra automobilių spūsčių. Iš namų per vynuogynus į centrą nuvažiuoja per dvidešimt minučių. „Visgi kartais pasikalbame apie galimybę grįžti gyventi į Lietuvą, – atskleidžia Edita. – Ir man, ir Mirko patinka, kad lietuviai – darbštūs, atsakingi, manau, kad mūsų mokyklose gerai parengiami vaikai. Tačiau net ir mane gąsdina lietuviškos žiemos: šlapių, druskos nugraužtų batų tikrai nepasiilgstu. Saulė ir šiluma – didelis Italijos privalumas.“