Lietuvoje jūsų pavardė turbūt jau tapo bendriniu žodžiu. Gyvenime esate tokia pati kaip ir eteryje?
Tiesą pasakius, net nežinau, kas aš ir kokia... Žinau, yra Mildažytės fantomas: kokį jį nulipdė visuomenė, kokią uodegą ar karūną uždėjo, toks jis ir yra. Vieną dieną su sparnais, kitą – su kanopomis... Tas fantomas tarsi nesusijęs su manimi. Pavyzdžiui, galiu žiauriai graužtis dėl to, kad ką nors pasakiau ar nepasakiau, padariau ar neišdrįsau, bet kad ant manęs užpylė viedrą mėšlo, man absoliučiai nesvarbu.
Mano mama to nesupranta: kaip galima taip nesirūpinti savo reputacija?! O aš tiesiog suprantu, kad tą kibirą pamazgų Mildažytė gavo už tai, kad ji – Mildažytė. O aš čia kuo dėta? Negali gyventi taip, kad kieno nors kalbėjimas ar galvojimas apie tave veiktų tavo gyvenimą. Išprotėtum!
Žvaigždžių liga jus aplenkė?
Beria, visus beria nuo tos žvaigždžių ligos... Žinoma, ir mane buvo pabėrę. Tik, sakyčiau, lengvais vėjaraupiais – ne akne, kuri ilgai gydoma. Persirgau turbūt dar diktoriavimo laikais – greitai ir gana lengvai. Žinomumas tada tikrai buvo labai didelis: televizija – viena, diktorių – vos keletas, juos visi pažinojo, bet aš turėjau gerą skiepą nuo žvaigždžių ligos ir gerai susiformavusį imunitetą – mano kasdienis gyvenimas buvo sunkus.
Nors buvau atpažįstama diktorė, gyvenau beveik be patogumų, skalbdavau vandens kolonėlėje lauke. Paskui vedžiau labai žiūrimas „Vakaro žinias“ ir šypsojausi eteryje, bet tuo metu patyriau didžiausią ir audringiausią savo gyvenimo dramą.
Nuo vaikystės labai gerai supratau, kas yra skausmas, sielvartas, paskui – kas tikra meilė, aistra ir atsakomybė