Edita Užaitė: „Nereikia bijoti paprašyti pagalbos, nes tai nereiškia, kad ko nors nesugebi...“
Prieš pusšeštų metų tapusi mama aktorė Edita Užaitė (35) neslepia – motinystė ją labai pakeitė. Tapo geresnė, socialiai atsakingesnė, atsirado daugiau atjautos ir noro padėti žmonėms. „Tiesiog kol nėra šeimos, kol neturi vaikų, pasaulį vertini egoistiškai – vis per save, per savo „aš, aš, aš“... To „aš“ dabar labai sumažėjo“, – sako Edita, prieš gerą pusmetį sąmoningai pasirinkusi savanorystę emocinės paramos tarnyboje „Jaunimo linija“.
Būtent darbas čia atitiko jos lūkesčius ir supratimą, kas yra pagalba žmogui. „Pagalba nėra išmalda. Pagalbos reikia ir man, ir jums, net jei viešumoje demonstruojame, kokie sėkmingi esame. Nereikia bijoti jos paprašyti, nes tai nereiškia, kad ko nors nesugebi ar esi ne toks kaip visi“, – įsitikinusi.
Edita atvira, anksčiau nebūtų net pagalvojusi apie panašią veiklą. Netgi prašyti pagalbos bijojo. Sako, daug lengviau viską padaryti pačiai, nei apsunkinti kitą. O ir nebuvo tikra, ar apskritai galėtų ir sugebėtų. Dabar mano, kad tas laikas atėjo. „Gal todėl, kad artimoje aplinkoje įvyko savižudybė... O gal todėl, kad jau senokai brendo toks noras, tik nežinojau, kaip, kokį pagalbos būdą pasirinkti“, – svarsto. Pradžioje Edita nuvažiavo į vaikų globos namus, pasiūlė daryti teatro pamokėles, bet ten niekam nieko nereikėjo.
„Juk norisi iš tikrųjų padėti žmogui, o ne tiesiog duoti išmaldos. Padėti žmogui nemenkinant jo orumo“, – nusivylimo neslepia Edita. Tik pradėjusi dirbti savanore Edita pamatė, kiek daug yra vienišų, neišklausytų ir neišgirstų žmonių. Tai paskatino toliau eiti šiuo svarbiu ir prasmingu keliu.
Tačiau savanoriaujant įgytų žinių Edita namuose netaiko, su namiškiai neprantikuoja. „Reikia atskirti, kur gyvenimas, o kur – pagalba telefonu.“ Tačiau neslepia, kad norėtų su dukra būti tokios artimos, kad galėtų kalbėtis apie jos sėkmes, nesėkmes ir išgyvenimus. Net jei ši pasirinktų skambutį į „Jaunimo liniją“, o ne pokalbį su mama, vis tiek būtų laiminga.
„Dabar sėdėdama prie telefono dažnai girdžiu vaikus kalbant apie tai, kad tėvai neturi jiems laiko, negirdi, nesupranta... Duok Dieve, kad kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų kam paskambinti. Kad kritinėmis aplinkybėmis neliktų vienišas“, – viliasi Edita.