Edita Užaitė po repeticijų skuba į „Zen mišką“: ramybę atradusi aktorė dabar padeda šimtams

Kino ir teatro aktorė Edita Užaitė su vyru Linu Ryškumi jau ne vienerius metus praktikuoja meditacijas, tad mintis sukurti prieglobstį bendraminčiams kilo natūraliai. „Supratome, kad tame yra prasmė ir naudingas poveikis žmonėms“, – apie mintį įkurti meditacijos centrą portalui Žmonės.lt pasakojo Edita.

Tiesa, tai nebuvo vienintelė priežastis. Su vyru keliaudama po įvairius pasaulio kampelius, Edita pastebėjo, kad mažus šeimos verslus, viešbučius ar restoranus turinys žmonės dažnai yra laimingi – be perdėtos įtampos ir nuolatinio lėkimo žymių veiduose. Būtent tai sutuoktinius paskatino sukurti kažką bendro ir taip Zen miške išdygo jųdviejų meditacijų centras.

Meditacijos centrą įkūrėte šimtamečio miško apsuptyje, kuris tarsi sufleruoja, kad ramybės oazę pasiklydę turėtų atrasti būtent čia. Tokia buvo mintis ar taip sudėliojo likimas?

Iš tiesų jos reikėjo paieškoti. Linas labai jaučia kur yra gera vieta, o kur ne. Kalbu ne tik apie feng shui, bet ir apie elementarius dalykus: susisiekimas, kelias, elektros įvedimas ir t.t. Beje, tai yra pusiaukelė tarp didžiųjų Lietuvos miestų. Tačiau nepaisant to, tai buvo ne tik patogi vieta, bet ir nuostabus gamtos kampelis – upė, tvenkinys, šimtametis miškas šalia, netoliese ir Čiobiškio kaimelis. Išties lyg ir akivaizdu, kad meditacijos centrui atsirasti būtent čia buvo lemta.

Jei dabar čia atklystų „pasiklydęs“ žmogus, ką jis rastų ir atrastų?

Čia jau dabar vyksta įvairios praktikos – joga, tylos stovyklos, moterų praktikos ir t.t. Ir patys organizuojame renginius su vienuoliais, kalbame apie psichologinį ir dvasinį išsekimą. Matau tame didžiulę prasmę, nes ir pati pagaunu save galvojant, kad galiu viską ir dažnai pervertinu savo jėgas, kol galiausiai „išmuša saugikliai“. O ką daryti tada? Įvairios praktikos ir skirtos tam, kad atrastume šį atsakymą.

Be to, žmonės gali užsukti bet kada – čia atviros duris tiesiog pasigrožėti gamta, pabūti tyloje, pasisemti ramybės.

O kaip pati savo gyvenime atradote vidinę ramybę? Kas gyvenime pasuko eiti budizmo praktikos keliu?

Kai į mano gyvenimą atėjo Linas, pradėjau praktikuoti budizmą. Nors iš tiesų noras į tai „įeiti“ buvo jau anksčiau, tačiau jis buvo toks miglotas, nežinojau kaip tuo užsiimti... Jaučiau poreikį, nes tas nerimas, nepakankamumo jausmas giliai viduje prašėsi pagalbos. Vėliau kažkur perskaičiau, kad tas jausmas turi pavadinimą – „Dievo ilgesys“.

Žinoma, jo nereikėtų suprasti tiesiogiai, tačiau tą neapčiuopiamą ir nenusakomą ilgesį iš savęs jaučiau seniai. Ir nors aš nedrįstu vadintis tikra budiste, nes praktikomis užsiimu minimaliai, tačiau man jos padėjo savyje užpildyti tą ilgesio jausmą. Taip pat tai padėjo įvesti aiškumo jausmą į mano kasdienybę.

Auginate vienuolikmetę dukrą, kuri kasdien taip pat susiduria su įvairiais tokio amžiaus būdingais iššūkiais. Kaip su ja komunikuojate stresinėse situacijose, galbūt taip pat mokote ir pakreipiate meditacijų link?

Nebandau jos pakreipti nei į vieną, nei į kitą pusę. Dažnai tiesiog pasidalinu su ja tam tikrais nusiraminimo būdais per kvėpavimo pratimus, kalbame ir analizuojame įvairias situacijas. Tačiau ji pati mato, kokiomis vertybėmis ir principais gyvena tėvai, tad natūraliai ji tai perima iš mūsų. Tiesa, tam tikrose situacijose nustembu, kokiais patarimais ir požiūrio kampais ji pati geba pasidalinti ir pamokyti mane (šypsosi).

Aktoriaus profesijoje apstu įtampos dėl premjerų, nepakankamumo jausmo dėl vaidmenų. Sutiktumėte su šia mintimi ar tai nebeaktualu – į viską žvelgiate paprasčiau? O gal vis dar įsisukate į nerimo pinkles?

Visada įsisuku. Tačiau skirtumas tarp manęs dvidešimtmetės ir dabar tas, kad stengiuosi tai pastebėti ir su susitvarkyti kol dar šaukštai ne po pietų. Jei tai yra momentinis jaudulys, dažnai susitvarkau minčių ir kvėpavimo pagalba. O anksčiau visas nerimas dėl kastingų, premjerų ir kitų menkniekių priminė kažkokią psichozę...

Tikriausiai didžiausi pokyčiai šiuo klausimu gyvenime prasidėjo su Lino atėjimu ir su dukros gimimu. Būtent šis gyvenimo etapas manyje pasiejo norą gyventi ramybėje su savimi ir aplinka. Taigi, nuo 30-ies skaičiuoju savo naują gimimą, nes būtent tada kardinaliai pasikeičiau aš ir mano požiūris. Atsirado daugiau laimės, nes ją pradėjau suvokti esamuoju laiku, o ne laukti kas bus už kalnų.

Praėjusiais metais perkopėte dar vieną dekadą – jums suėjo 40-imt. Ar šis skaičius taip pat atnešė kokių nors pokyčių?

Nežinau, ar tai įtakojo metai ar įvykęs karantinas. Bet pirmiausia pateiksiu kelis pavyzdžius. Jeigu nori, kad pomidorai megztu žiedus ir vaisius, o jie to daryti nenori, reikia juos truputėlį truktelėti iš žemės – pagąsdinti, kad tuoj išrausi. Lygiai taip pat su gėlėmis, jei jos nežydi – reikia pagąsdinti jas ir palaikyti tamsoje. Tada žiedai išsprogsta gausiausiai ir gražiausiai. Ir tai yra tiesa. Mano tėtis taip buvo padaręs su kriauše: su kirviu į ją stuktelėjo ir garsiai pasakė, kad jei šiemet nebus vaisių, kitąmet ją nupjaus. Galiausiai kriaušė jais tiesiog apsipylė!

Taigi taip pas mane atsitiko aktorystėje, kai prasidėjo karantinas ir pasijutome niekam nereikalingi. Išsigandau kaip ta kriaušė, truktelėta už ausų, ir galvoje gimė begalės kūrybinių sumanymų (šypsosi). Pradėjau rašyti pjesę, kai sakiau, kad gyvenime to nedarysiu, suorganizavau poezijos vakarą ir t.t. Atsirado stimulo daryti tai, apie ką niekada negalvojau. Dabar mintyse vėl turiu idėją važinėti po miestus ir vieno projekto pagalba pasiekti Lietuvos jaunimą, bendrauti su jais.

Ne paslaptis, kad daug metų savanoriaujate „Jaunimo linijoje“. Iš kur tas noras padėti kitiems?

Savanoriauju jau penktus ar šeštus metus ir tame vis dar jaučiu prasmę. Jaučiu, kad galiu kažką duoti ir skirti savo laiką. Nežinau kada ir kaip tai atėjo. Matyt, yra laikas imti ir yra laikas duoti.

Visgi ne kiekvienas geba išklausyti ir duoti savo laiką – dabar tai ypatingai aktualu, kai kalba sukasi apie šiuolaikinį skubantį žmogų. Tai vidinis pašaukimas, gebėjimas, o galbūt to išmokstama?

Kažkada susimąsčiau ir galvojau, kad aš nesu nei psichologė, nei medikė, iš kur aš moku padėti kitam žmogui? O tada netikėtai prieš akis stojo vizualizacija: žmogus, kuriam reikia pagalbos – tai nuo kalno dideliu greičiu lekianti šniokščianti upė, besitaškanti į visas puses, o aš – ne tiltas, ne kitas kalnas, kuris upę sustabdo, o krantas. Per valandos pokalbį tarsi krante žmogus gali kiek nurimti, susiturėti ir ramiai nuspręsti, kuria vaga jis toliau nori plaukti. Per tą laiką tau tereikia klausyti ir įsiklausyti.

Gyvenime taip yra, kad mes visgi nemokame klausytis žmonių, dažnai norime pasakyti „ant viršaus“. Kartais svarbu tiesiog išklausyti ir patylėti. Tas, kuris išsipasakoja, iš tos tylos išgirs ir supras daugiau... Ypatingai dabartiniame kontekste, palinkėčiau išmokti klausytis kiekvienam.

Fotogalerija: