Edita Vilkevičiūtė: Jei kilsiu, nusodinkite

Ir nėra jokio būtojo laiko – Edita tęsia karjerą. Naujausias jos projektas – „Michael Kors Sexy Ruby“ kvepalai, anot jų autorių – tikras „aistros proveržis“. Kuo dvelkia aistra, galėsime patikrinti – kaip tik dabar pasaulyje vyksta kvepalų prezentacija. O Edita, jų veidas, kuria Michaelio Korso viziją: yra viliojanti, stipri, moderni, gerai žinanti, ko nori, ir mokanti tai gauti.

Esate reklamavusi daug kvepalų. Kuo išskirtinis Michaelo Korso atvejis?

Kai aš augau, kvepalai man atrodė didžiausia prabanga, nes pati jų niekada neturėjau. Ir net beprotiškiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors juos reklamuosiu, juolab tokius, kaip „Michael Kors Sexy Ruby“. Jie akcentuoja moters seksualumą, ir aš negaliu atsidžiaugti, kad buvau pasirinkta tų kvepalų veidu ir modeliu. Michaelas Korsas ir fotografas Mario Testino – išskirtinės asmenybės, niekas geriau už juos neišmano, kas yra seksualu, o kas – ne. Jiems patinka stiprios, gražios, sexy moterys. Tai, kad jie pasirinko mane, yra didžiulis komplimentas. Man labai glosto širdelę.

Mario Testino – išties legendinė asmenybė. Smagu su juo dirbti?

Dirbti su Mario – pasaka! Aš jį pažįstu gal dešimt metų, jis stipriai prisidėjo prie mano karjeros augimo. Įsimylėjau jį nuo pat pirmo mūsų susitikimo. Mario labai įdomus, labai daug žino, su juo niekada nenuobodžiauji: jis trykšta energija, be perstojo juokauja. Ir dėl rezultato galima nesijaudinti: tave visada parodys gražiausiai ir seksualiausiai.

Fotosesija vyko studijoje?

Ne, privačiuose namuose Los Andžele.

Tai – gerai? Ar smagiau dirbti kur nors gamtoje?

Michaelas Korsas turi labai aštrų humoro jausmą; nežinau, ar tiktų sakyti, kad jo humoras juodas, bet – arti to.

Sunku pasakyti, kiekvienas atvejis kitoks. Tik gamtoje daug ką lemia oro sąlygos: kartais būna labai šalta, o tu vilki vasariškai. Šiaip aš mėgstu dirbti studijoje ar kieno nors namuose. Fotosesijos atmosferą mes sukuriame patys: viskas priklauso nuo to, kas yra modelis, kas daro plaukus, kas – fotografas, meno vadovas, klientas. Darbas studijoje tikrai nereiškia, kad bus nuobodu ar neįdomu. Imkime kad ir šitą fotosesiją: ji buvo nerealiai linksma. Michaelas Korsas turi labai aštrų humoro jausmą; nežinau, ar tiktų sakyti, kad jo humoras juodas, bet – arti to. Įsivaizduokite, kad visą dieną, nuo ryto iki vakaro, juokiatės ligi ašarų, o mes taip ir prasijuokėme.

Makiažas nenuplaukė per tas linksmybes?

Nieko, buvo kas jį taisė. Viskas gerai!

„Michael Kors Sexy Ruby“ moteris yra tiesiog vienas iš jūsų įvaizdžių ar tie kvepalai iš tikrųjų atitinka jūsų asmenybę?

Man atrodo, kad jie man labai tinka. Tokia ir esu. Mėgstu būti seksuali, jaustis seksuali – net tada, kai sėdžiu viena namie ir niekas manęs nemato. Paprastai žmonės galvoja, kad seksualumas – toks proginis dalykas, kai eini į vakarėlį ar pasimatymą, sieja jį su kulniukais, iškirptėmis, ankštais drabužiais. Tačiau seksualumas visiškai nepriklauso nuo to, ką veiki ar vilki, kaip atrodai; jis ateina iš vidaus, priklauso nuo tavo požiūrio.

Bet kvepalai prie jo prisideda?

Žinoma! Išvis jie – galingas ginklas. Kvepalai kalba be žodžių – bent jau man: jie atkreipia dėmesį į tave, pasako, kaip jautiesi, kokia tavo nuotaika. Todėl galiu juos keisti keletą kartų per dieną, maišyti skirtingus aromatus.

Korso reklamoje juos purškiate ant kaklo. Gyvenime – irgi?

Būtinai. Kaklas man – ypatinga vieta. Mados versle mes visi labai mėgstame susitikę bučiuotis, man net keista. Lietuvoje tokios tradicijos nėra (ar aš nelabai žinau?), o ten visi su visais bučiuojasi. Ir kai žmogus tau pakšteli, pajunta, kuo kvepi. Dar mėgstu papurkšti kvepalų prieš save ir įeiti į tą debesėlį. Taip paprasčiau kontroliuoti, kiek kvapo tu nori, kad jis nebūtų per stiprus ar per blankus. Kai kurie aromatai labai aštrūs ir tas purškimas į orą padeda juos sušvelninti; o kai kvepalai yra subtilesni, galima nerti į debesėlį dar ir dar kartą.

Jau dvylika metų esate mados industrijoje. Turbūt dirbate kaip šveicariškas laikrodis, be jokių paklaidų?

Žinote, kas mane labai juokina? Tiek metų skraidydama ir dirbdama modeliu aš vis dar sugebu pražiopsoti savo lėktuvą. Atrodo, viską mintinai moku: pažįstu kiekvieną oro uostą, žinau kiekvieną reisą, kiek ir kam reikia laiko. Bet – ne, arba nuvažiuoju ne į tą oro uostą, arba iškrečiu dar ką nors. Antai vien šį mėnesį praleidau du lėktuvus į Lietuvą. Nežinau, kas su manimi darosi.

Gal – labai įsimylėjusi?

Jeigu toks atsakymas, tai labai gerai. Tada nėra dėl ko jaudintis.

Ką vertingiausia jums davė modelio darbas?

Sėkmė yra tarsi garantas, kad su tavimi ir tavo kūnu – viskas gerai. Modelio darbui aš pirmiausia dėkinga už tai, kad ėmiau pasitikėti savimi.

Sėkmė yra tarsi garantas, kad su tavimi ir tavo kūnu – viskas gerai. Modelio darbui aš pirmiausia dėkinga už tai, kad ėmiau pasitikėti savimi. O tai labai palengvina gyvenimą; net nepatikėsite, kaip stipriai. Imi nekreipti dėmesio į nereikšmingus dalykus, į tuos, kurie tau anksčiau atrodė skaudūs ir svarbūs. Aš visada buvau drąsi ir kalbi, bet dabar man ypač lengva bendrauti.

Daugelis modelių sakytų, kad vertingiausia patirtis – kelionės. Pritartumėte?

Dar ir kaip! Aš pati tiek metų nebuvau keliavusi, kad man visos kelionės atrodė kaip stebuklas, kaip nukritusios iš dangaus. Pavyzdžiui, neseniai dirbome Namibijoje: dykuma, oranžinės kopos, o jose – žirafos, liūtai. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad pasaulyje esama tokio grožio, man nebūtų užtekę vaizduotės.

Tai jūs fotografavotės, o netoliese slampinėjo alkani laisvi liūtai?

Aišku, kad laisvi! Nepasakočiau, jei būtų buvę kitaip. Negaliu pakęsti visokių cirkų ir zoologijos sodų, kai iš gyvūnų daromos atrakcijos. Išvis nepritariu jokiai jų prievartai.

Visi kalba (o dabar ir pati matau), kad sėkmė jūsų neišpaikino. Kaip pavyksta išsaugoti sveiką mąstymą?

Esu mamos prašiusi: „Jei tik pradėsiu kažką įsivaizduoti ir kilti nuo žemės, tuoj pat man sakykite, nusodinkite.“ Tikiuosi, kad to dar neįvyko... Aš juk niekada nesvajojau tapti modeliu, patekti ant žurnalų viršelių, niekada negalvojau, kad būtų gerai išgarsėti, būti žinomai. Bet taip atsitiko. Todėl buvimą modeliu vertinu tiesiog kaip savo darbą, nesvarstydama, kokia esu žvaigždė ar labai svarbi asmenybė.

Bet juk dažniausiai žmogų gadina visuotinis dėmesys. Negi jo nejaučiate?

Ne. Aš nelabai reklamuojuosi. Neturiu instagramo paskyros. Viena yra, bet ji sukurta kažkokio gerbėjo, aš – niekuo dėta. Feisbukų mano vardu yra milijonas, kažkas irgi tuo pasirūpino. Nors man pačiai feisbuko reikia tik tam, kad žinočiau, ką veikia artimieji, niekam daugiau. Mes, šeimos moterys, kalbamės messengerʼiu: plepame apie gėles, pasakojame, kas ką pagamino, ką darė. Tačiau tų mūsų pokalbių niekas nei girdi, nei mato... Lietuvoje galiu ramiausiai vaikštinėti ir tik vienas kitas žmogus prieina, paprašo kartu nusifotografuoti. Tai tikrai negadina gyvenimo, man net patinka. Niujorke taip pat niekas nepersekioja. Tiesa, mano išvaizda žmonėms iškart sukelia įtarimų, kad aš – modelis: aukšta, liesa ir pan. O tada jiems turbūt kyla klausimas: kur aš ją mačiau? Na, ir kai kurie prisimena, kad matė vitrinoje ar žurnale.

Dar esama tokių paparacų, geltonosios spaudos, kurie iš nieko padaro sensaciją...

Gal kažkaip moku išsisukti nuo jų dėmesio? Nežinau, kaip. Man svarbu privatumas, nenoriu dalytis asmeniniais dalykais į visas puses. O kai per daug netriukšmauji, nesiskelbi, nelendi visur, niekas labai ir nepuola.

Turbūt šiek tiek privatumo duoda ir tai, kad daug laiko leidžiate Berlyne su savo vyru Bjornu?

Mes iš tikrųjų matomės labai dažnai, bet nebūtinai Berlyne. Ir dabar, kai kalbu su jumis, abu esame Romoje. Išmokome taip organizuoti savo darbus ir laiką, kad kuo dažniau būtume kartu, drauge keliautume. Šiaip Berlynas – mano mėgstamiausias miestas. Anksčiau kažkaip jo nežinojau – neturėjau ten darbų, nesugalvodavau nuvažiuoti, o dabar negaliu juo atsižavėti. Man jis panašus į Lietuvą: daug žalumos ir žmonės tokie – nei labai laimingi, nei susiraukę, gyvenantys savo gyvenimus. Laiptinės ten kvepia kaip Lietuvoje, net keista. Kai pirmą kartą Bjornas atvažiavo į Kauną, jam čia iškart patiko ir niekas nestebino. Pas juos irgi netrūksta tų rūškanų veidų ir ne itin gražių ar apgriuvusių pastatų. Berlynas, kaip ir mūsų miestai, paliestas rusų, turime bendros istorijos, bendro likimo.

Kur dažniausiai gyvenate, ką matote pro langą?

Kiekvieną dieną matau skirtingą vaizdą skirtinguose miestuose. O tai, ką vadinu namais, yra Lietuvoje, taip pat Berlyne ir Niujorke. Visi mano butai – ramiose vietose. Net Niujorke pusę metų ieškojau tokio, kad pro langą girdėčiau paukščiukus. Ir suradau! Nebuvo lengva, bet pavyko. Tik gaila, kad dabar sėdžiu be pianino, nes į naują butą jo nebuvo galima užkelti laiptais, o ir pro duris nebūtų tilpęs. Anksčiau šešerius metus gyvenau su instrumentu, o dabar, kai noriu pagroti, reikia važiuoti į Lietuvą. Juokauju, bet, iš tiesų, ten yra močiutės pianinas ir man joks kitas taip gražiai neskamba, nors esu bandžiusi daugybę pianinų ir fortepijonų; net jo klavišus spausti kažkaip itin lengva.

Atrodo, nesate iš tų, kuriuos tėvai jėga vertė groti?

Oi, ne. Aš vienuolika metų lankiau muzikos mokyklą ir nors mano specialybė buvo fortepijonas, papildomai vaikščiojau į akordeono, gitaros, mušamųjų pamokas. Buvau muzikantė į kairę ir į dešinę. Su akordeono mokytoja grodavome duetu ir tas dviejų instrumentų garsas man darė didžiulį įspūdį. Išvis akordeono muzika – linksma, užvedanti, ją labai mėgstu, nors atrodo, kad tai – senelių instrumentas. Sakote – svoris? Pasidedi ant kelių ir nejauti jo. Be to, gležnos mergaitės nebūtinai yra silpnos.

Jūsų gyvenime labai daug judėjimo. Lieka laiko ramiai pasėdėti, kokiam nors kasdieniam ritualui?

Kai kiekvieną dieną skraidai, ritualų lyg ir nelieka. Vienintelis dalykas, ko nepraleidžiu, tai odos priežiūra. Man patinka ja rūpintis, o ir reikia. Ji tikrai kenčia nuo skrydžių ir vis kintančių makiažo priemonių.

Vizažistai jūsų pagaili ar tepa, kas jiems patogiau, ką reklamuoja?

Gaili, gaili. Žinote, aš juos beveik visus gerai pažįstu, susitinkame po keletą kartų per metus. Labai retai būna, kad žmogui nerūpėtų, kaip tu jautiesi, arba jis nereaguotų pasakius, kad graužia veidą. Visi nori, kad tavo savijauta būtų gera. Vieni kitus prižiūrime.

Tai diskomforto būna tik kai vasarą vilkite kailinius?

Prisimenu vieną fotosesiją pačioje savo karjeros pradžioje. Dirbome Maroke; mane šukavo beveik dvi valandas ir abi valandas siaubingai pešė plaukus. Norėjo taip juos išlyginti ar išretinti, kad būtų galima surišti mažutį kuodelį. Man paskui galvą skaudėjo kelias dienas, ant jos atsirado kažkokių guzų, net persigandau. Tai buvo turbūt baisiausia fotosesija mano gyvenime. Bet – pamokanti. Nuo to karto stengiuosi išvengti tokių nesąmonių ir jei peša, iškart sakau.

Gera matyti savo nuotrauką kur nors mieste ant sienos?

Labai smagu. Įsivaizduokite, ramiai kulniuoji gatve ir staiga – vau, matai savo fotografiją, didžiausią, per pusę pastato. Aš net nusifotografuoju prie jos, mamai pasiunčiu. Bet dažniau pati gaunu nuotraukų: draugai fotografuojasi su „manimi“ ir pasidalija. Persekioju juos, neleidžiu savęs pamiršti.

Dar išliko tas nuostabos jausmas: aš, kaunietė, – per pusę Niujorko pastato?

Jis labai dažnas. Kai augau, gyvenome kukliai, namie nebuvo nei kompiuterių, nei glamūrinių žurnalų. Nežinojau jokių supermodelių, jokių dizainerių – nieko. Ir tas darbas man nukrito kaip iš dangaus – tokia laimė tenka ne kiekvienam, net jei žmogus labai nori, labai stengiasi. O aš tais laikais nė nesupratau, kad modelio darbas gali būti profesija. Todėl dabar tikrai dažnai pagalvoju: kaip tai įmanoma, kaip su manimi tai galėjo įvykti? Sakoma, kad modelio darbas – sunkus. O man patinka viskas: skirtingi miestai, klientai, projektai, ta nuolatinė kaita; patinka darbas ir kelionės – į jas dažnai pasikviečiu savo šeimą.