Editos Daniūtės turtas – dukra Evita ir sūnus Romeo: „Vis ieškau balanso tarp lepinimo ir griežtumo“

Edita su dukra Evita nuolat sulaukia komplimetų, kad juodvi atrodo kaip seserys, kaip geriausios draugės. Iš tiesų žinomos šokėjos santykis su pirmagime – išties gražus, tačiau ji atvira – nėra namų be dūmų ir santykių be sunkumų.

„Mūsų šeimoje būna visko, kaip ir visose kitose šeimose – netikiu, kad kažkur viskas tik tobulai. Paauglystė ir šiaip yra sunkus metas, o, turint omenyje visą pandemijos situaciją, paaugliams dabar yra vienas sunkiausių periodų. Tokio amžiaus vaikams labai svarbu bendrauti su draugais, turėti hobių, o karantinas juos privertė prisitaikyti prie visiškai kitokio gyvenimo. Manau, kad paaugliams ir senoliams pandemiją išbūti ir yra sudėtingiausia“, – svarsto Žmonės.lt kalbinta Edita.

Paauglystės laikas retai kuriam praeina be maištavimo, tačiau bene didžiausias galvos skausmas, anot pašnekovės, dabartinio jaunimo priklausomybė ekranams.

„Būna ir sudėtingesnių situacijų, kai tenka telefoną atimti savaitei. Jau ir taip paaugliai iš tų ekranų neišlenda, o karantinas tai dar labiau paaštrino. Jiems darosi sunku gyvai bendrauti – tas man atrodo labai baisu, tad esu iš tų mamų, kurios stengiasi kontroliuoti buvimo prie ekranų laiką – tiek dukrai, tiek sūnui.“

Lepinimas ir reiklumas – kur ta riba?

Moteris save laiko reiklia mama, tačiau tiki, kad viską daro vaikų labui ir jų gyvenimo gerovei, tad kartais tenka ir pasipykti, ir paieškoti kompromisų.

„Tikrai visko būna. Esu griežta ir reikli, dukrą bandau motyvuoti, kad gyvenime stengtųsi. Sakau jai, kad jei dabar įdės daug darbo, vėliau galės daryti tai, ką nori, ko geis jos širdis. Kartoju – jeigu dabar kažką praleisi, nesimokysi, nesiugdysi kitose veiklose, tai ateityje pasirinkimų spektras bus gerokai mažesnis“, – įsitikinusi Edita.

Šokėja pasakoja, kad nors meilė vaikams – begalinė, ji nėra ta mama, kuri mano, kad reikia tik mylėti ir lepinti, o jau pats gyvenimas atžalas visko išmokys natūraliai.

„Manau, kad vaiko lepinimą reikia labai reguliuoti. Ir pati vis dar ieškau balanso tarp lepinimo ir griežtumo, nes čia gali būti plona riba: per daug išlepinsi – vaikas bus nemotyvuotas, vis lauks kažkieno pagalbos, galbūt patingės kažko imtis, būsi per griežta – gali nukentėti ryšys. Taip ir laviruoju, nes esu įsitikinusi, kad lepinimas turi derėti su griežtumu“, – sako E.Daniūtė.

Evita ne vienerius metus lankė šokius, dalyvaudavo varžybose, tačiau po Naujųjų jauna mergina apsisprendė šiuo keliu daugiau nebeiti. Edita neslepia, kad šis dukros žingsnis – šiek tiek skaudus, tačiau per prievartą sekti savo pačios pėdomis sako neversianti.

„Vaikams labai svarbu dalyvauti varžybose, jausti motyvaciją, tad, tikiu, kad pandemija prie šio sprendimo irgi prisidėjo, nes treniruotis nežinant, kam ruošiesi, net ir suaugusiajam būtų iššūkis. Aš norėjau, kad šoktų, bet neverčiau to tęsti – jeigu ji jaučia, kad nebenori, tebūnie tai jos pasirinkimas“, – sako pašnekovė.

Pasitraukusi iš šokių pasaulio Evita nutarė užsiimti lengvąja atletika – jau kurį laiką treniruojasi ir džiaugiasi šiuo sprendimu.

„Evita pasakė, kad jai labiau patinka individualus sportas. Gerai, tinka, man svarbiausia, kad jinai apskritai sportuotų – profesionaliai ar ne, šokiai ar ne šokiai, tiesiog, kad jos gyvenime būtų sportas.

Lengvoji atletika dukrai labai patinka, nes ji aukšta, stipri, jau matosi geri rezultatai, tad užregistravome dalyvauti varžybose, tik aišku, dėl pandemijos vėlgi viskas lieka ant didelio klaustuko...

Anksčiau pati bandžiau mokyti dukrą šokti, kol supratau, kad tai tikriausiai nebuvo pati geriausia mintis. Dabar, kai nebeliko šokių treniruočių, prisigalvojame kitos bendros veiklos“, – šypteli.

Lietuviškai, itališkai... Tiesiog šeimyniškai

Edita pasakoja, kad su dukra mėgsta mergaitiškai apsipirkinėti, kartu nueina į grožio salonus. „Tačiau turime gi tokį mažiuką „prielipuką“ brolį, kuris tą mamos ir dukros laiką mėgsta labai sujaukti, nes jam visąlaik reikia dėmesio“, – juokiasi ji.

„Būna tokių vaikučių, kurie pasiima žaisliukus, įsitaiso kur nors kamputyje ir sau žaidžia... Tai čia tikrai ne apie mano vaikus – jie abu visiškai kitokie, niekada patys vieni nežaidžia, tad reikia arba draugų, arba jau pati turiu su jais užsiimti. Štai vyro dukrelė kuo puikiausiai gali ir viena su savimi užsiimti. Žodžiu, namuose turime daug stalo žaidimų ir panašių dalykų, kad galėtume turėti bendros veiklos, nes kitu atveju jaunimas turbūt visąlaik praleistų prie ekranų“, – priduria.

E.Daniūtė išskyrė esminį skirtumą tarp dukros ir sūnaus vaikystės – Evita nuo mažens buvo pripratusi miegoti atskirai, o štai Romeo iki dabar geriausiai jaučiasi miegodamas šalia mamos.

„Niekaip nepavyksta man jo iškeldinti, net jei ir užmiega savo lovoje, vis tiek ateina pas mane. Jis labai mėgsta liesti mano plaukus, prieš užmigdamas visada juos suka ant pirštų. Romeo labai reikalingas fizinis kontaktas – su dukra šitas dalykas taip stipriai nepasireiškė“, – atvirauja pašnekovė.

Tarp vaikų – beveik devynerių metų skirtumas, tad kaipgi jiems sekasi sutarti tarpusavyje? „Oi, kai susiginčija ar pavydi, tai vienodai, atrodo, kad tas amžiaus skirtumas ištirpsta! Susipeša visiškai lygiavertiškai, – juokiasi Edita. – Kiek kartų Evitai sakiau – taigi tu didesnė, praleisk pro pirštus, ne, užsikuria kaip ir tas mažiukas.“

Pašnekovė pasakoja, kad šeimoje kartas nuo karto viešint vyro dukrai iš ankstesnių santykių – dešimtmetei Brendai – vaikai dažniausiai labai draugiškai „sukimba“ ir skirtingi jų amžiai tarsi apsivienodina.

„Tikrai būna labai smagu, gal kad Brendos amžius išeina toks tarsi apjungiantis Evitos ir Romeo skirtumą, nes jie visi kartu randa ir bendros veiklos, ir kalbos. Juokiuosi, kad Mirko dukra yra tobula auklytė, nes jai labai patinka užsiimti su mažesniais, bet puikiai draugauja ir su Evita. Taigi jie virsta tokia smagia trijule“, – džiaugiasi pašnekovė.

Edita juokiasi, kad Brenda, kaip ir Romeo, irgi mėgsta įsitaisyti bendroje tėvų lovoje nakčiai. „Matyt, čia toks itališkas reikalas, – svarsto ji. – Paskutinįkart teko vyrą iš lovos išprašyti, nes supratau, kad keturiese mes jau niekaip nebetelpame. Aš išeiti negaliu, nes Romeo pradės ieškoti mano plaukų ir, neradęs, ims protestuoti. Va taip itališkai ir gyvename...“

Negyventi savo vaikų gyvenimo

Paklausta apie savo paties tėvus Edita pasakoja, kad jie jau vyresnio amžiaus, aštuoniasdešimtmečiai, tad dėl pandemijos abu seniai bemačiusi. Moteris džiaugiasi, kad tėvai jau pasiskiepijo, tad gegužės pabaigoje parvykusi į Lietuvą planuoja pagaliau su jais pasimatyti.

„Per visą pandemijos laiką matėmės tik kartą, iš tolo. Norėjosi pasimatyti, bet dėl garbaus jų amžiaus to bijojau – na, neduok Dieve, būčiau ta priežastis, dėl ko jie susirgtų, juk tada graužčiausi visą gyvenimą. Kiti numoja ranka ir susitikinėja, bet čia jau kiekvieno asmeninis sprendimas ir atsakomybė. Dėl jaunų žmonių aš taip nebebijau, nors anksčiau labai jaudinausi dėl vaikų. Turbūt pamažu ateina susigyvenimas su tuo virusu, nes gyvenimas eina ir visiškai užsidaryti bokšte niekaip neišeis“, – sako Edita.

Tėvai dažnai nejaučia, kad patarimai pavirsta paliepimais, o tai vaikams kelia pasipriešinimą.

Kalbėdama apie savo santykį su mama Edita labai nedaugžodžiauja – pati būdama mama sako viską vertinanti kur kas atlaidžiau.

„Mama man buvo griežta, tad draugės mudvi niekada nebuvome, bet nedrįsčiau teigti, kad tai yra blogai. Visur yra savi pliusai ir minusai. Ji visada buvo perfekcionistė, kartais turbūt kiek perspausdavo. Evita man irgi kartais sako, kad galėčiau labiau atsiplaiduoti, bet, kaip jau minėjau, tai amžinos svarstyklės, ir niekas nežino to tikrojo teisingo kelio, kuris būtų geriausias. Gyveni ir žongliruoji“, – šypteli.

Edita išreiškia viltį, kad jai seksis per daug nesikišti į dukros gyvenimą, kur jos nuomonės išties nereikės: „Noriu, kad ji pati ugdytų savo stilių, asmenybę. Nenoriu primesti savo norų, savo gyvenimo ir savo kelio, tegul suranda tą kelią pati. Nesiekiu nieko reguliuoti, stengiuosi tik patarti. Aišku, tėvai dažnai nejaučia, kad tie patarimai pavirsta paliepimais, o tai vaikams kelia pasipriešinimą. Labai stengsiuosi negyventi jos gyvenimo už ją, juk vaikai nėra mūsų nuosavybė.“

Šeimos pagausėjimo nebeplanuoja

Nors E.Daniūtė anksti pradėjo šokėjos karjerą, gyventi be vaikų niekada nesvarstė, o antroje santuokoje gimęs sūnus Romeo suteikė visišką pilnatvę: nors, prisipažįsta, po ilgos pertraukos nuo pirmagimės gimimo namuose atsiradęs kūdikis įnešė nemažai chaoso.

„Motinystė – tai pats sunkiausias darbas pasaulyje: finansiškai neapmokamas, jokios knygos ar išsilavinimas negarantuoja tobulo rezultato, nes kiekviena situacija yra individuali, įvertinimų niekas už tai neduos, o ir ačiū tikriausiai nepasakys. Mamos visada neša atsakomybę, kaip tuos vaikus gerai išauklėti, išauginti dorais ir laimingais žmonėmis – tai yra beprotiškai didelė atsakomybė, nes jokių receptų tiesiog nėra. Begalinis, kasdienis laviravimas dėl vaikų laimės...“

Pasiteiravus apie šeimos pagausėjimą, Edita patikina, kad šiai dienai – jiedu su vyru Mirko Gozzoli visiškai realizavęsi tėvystėje ir planų susilaukti dar vieno vaikelio nebeturi.

„Dabar norime tiesiog ramiai pasidžiaugti tuo, ką turime, užauginti savo tris atžalas dorais piliečiais. Mano gyvenime ir šiaip buvo labai didelių pokyčių laikas – skyrybos su pirmuoju vyru, persikraustymas į kitą šalį, antras nėštumas... Prireikė laiko, kol viskas susidėliojo į savas vietas ir atėjo ramybė. Dabar belieka gražiai gyventi ir išlaikyti tai, ką jau turime“, – šypteli ji.