Edmundas Kučinskas: „Pramogų pasaulyje išsilaiko tik tie, kurie turi gabumų ir smegenų“
Galima manyti, kad dainininkas Edmundas Kučinskas (57) turi angelą sargą. Įgavęs tikros moters pavidalą, jis pasirodo Edmundui ir... apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. „Jei ne toji moteris, aš gal iki šiol būčiau dainavęs vienoje Dituvos užeigoje“, – prisipažįsta impozantiškas vyras, kuriam po kojomis nė nesudvejojusios kristų koks pusšimtis garbaus amžiaus moteriškių.
Kiek jus prisimenu, populiarumo niekuomet nestokojote. Kokia buvo diena, kai pabudote garsus?
Tokios dienos nebuvo. Nuo vaikystės dainavau, mokiausi muzikos. Kai grįžau iš sovietinės kariuomenės, pakvietė į „Kopų balsus“. Tuo metu juose dainavo tikros legendos – Nelly Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas. Įmetė iškart į didžiąsias scenas – Palangos vasaros estrada, Vilniaus sporto rūmai... Dvi legendos ir aš, baltapūkis, ilgais plaukais. Lyg ir kokia intriga – kas gi čia toks?! Nelly – iki šiol scenoje. Štai kam turėtų būti pagarba! Ir nesvarbu, kokias dainas dainuoja. Visa muzika – skonio reikalas! Ak, kaip negaliu pakęsti to požiūrio – mes esame elitas, tokių š... kaip visi nedainuojame! Vaikiški žaidimai tas lietuviškas šou biznis. Be abejo, esama žmonių, kurie šį žaidimą žaisdami visai neblogai gyvena. Drįsčiau sakyti, kad tarp jų – ir aš.
Pramogų pasaulyje išsilaiko tik tie, kurie turi gabumų ir smegenų. Visada sakau, kad dainos nėra rimti kūriniai, jos skirtos pramogai. Tie, kurie to nepripažįsta, sėdi vienoj vietoj. Manot, taip lengva sukurti banalią, saldžią, sentimentalią dainą? Tik jei kursi nuoširdžiai, žmonės patikės ir pamėgs tavo dainas. Tas pat ir su komplimentais moteriai. Sakysi: tavo nosytė graži, riešas ilgas, kaklas kaip gulbės... Krislelis ironijos ir – nebėr komplimento!
Jei žmonės metų metus klausosi tų pačių dainų, juk negali sakyti, kad jose nieko nėra. Aš visada stengiuosi, kad daina kaltų tiesiai į širdį, kad sujudintų sielą, kad liktų prisiminimuose. Juk dainas žmonės prisitaiko savo gyvenimo istorijoms.
O jūsiškių dainose galima rasti?
Be abejo! Tik reikia klausytis. Muziką savo dainoms rašau pats, tačiau sukurti gerą tekstą nelengva. Tokių paprastų, kokių pilnos radijo stotys, krūvas prirašyčiau, bet kad sukurčiau tikrą, išgyventą ir kad eilutės lietųsi – man reikia gero poeto pagalbos. Niekada nesiimu spręsti, ar daina išlaikys metų išbandymus. Juk nė manyt nemaniau, kad „Laimės žiburys“ taps mano vizitine kortele, – atėjo melodija, ir tiek. Lyg buvo kažkur girdėta, įrašiau, suskambo ir pamiršau. Po dviejų mėnesių prisiminiau, kad taktas – iš populiaraus rusų animacinio filmuko „Na, palauk!“ Trauktis nebebuvo kur... Dabar gatvėje vaikiščiai pavymui šaukia: „O, laimės žiburys eina!“
Scenoje, kitaip nei gyvenime, galite būti nuoširdus...
Dainavimas man – darbas. Per valandą gali pasakyti viską arba nieko. Svarbiausia, kad tavo dainos pasiektų žmonių širdis. Kartais tai pavyksta ir tiems, kurie gyvenime yra baisiausi cinikai.
Visada tikrinuosi dainas. Kai kurios neišlaiko išbandymų ir lieka stalčiuje. Lyg ir viskas gerai, o nekabina. Neseniai išgirdau vieną užsieninę dainą, pamaniau, kažkas joje yra. Daviau vertėjai, išvertė. Apie meilę be dokumentų, parašų, be bažnyčios joje dainuoja. Gal net nuo velnio ji... Parašiau muziką, daviau poetui konkrečią užduotį, apie ką turėtų būti daina. O paskui svarstau, kaip tos bobutės klausysis – be bažnyčios, be dokumentų? O klausosi... Štai, tau ir kvaila publika, nieko nesupranta! Dainininkas klausytojams – lyg dvasios brolis. Užtat aš ir neleidžiu sau dainuoti to, kas man nepatinka.
Manot, taip lengva sukurti banalią, saldžią, sentimentalią dainą? Tik jei kursi nuoširdžiai, žmonės patikės ir pamėgs tavo dainas.
Kiek metų jūs dainuojate?
Nuo keturiolikos. Penkerius metus – „Kopų balsuose“, panašiai tiek pat – „Nerijoje“. Kaip šiandien prisimenu paskutinę kelionę iš Vilniaus į Palangą. Jau turėjome kvietimą dirbti Palangos naktiniame bare „Birutė“, o „Nerijoje“ kažkas buvo nebe taip, nebeįdomu. Apsisprendėme išeiti. „Birutėje“ iš pradžių tik dainavau. Vėliau pradėjau dirbti meno vadovu. Dvidešimt du žmonės scenoje ir dar kokie šeši aptarnaujantys. Programa – aukščiausio lygio. Pirmadieniais, kai pardavinėdavo bilietus, eilė ištįsdavo daugiau nei šimtą metrų. Muzikologas Liudas Šaltenis kartą to meto laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ parašė, kad geriausia, ką matė muzikos festivalyje „Baltijos jaunystė“, – „Birutės“ naktinė programa.
„Birutė“ dirbdavo kiekvieną vakarą ir kiekvieną vakarą – sausakimša. Paskui prasidėjo perversmai, žmonės nebeturėjo pinigų pramogoms, naktinis klubas užsidarė, likau prie suskilusios geldos. Porą metų važinėjau į Švediją, rinkau agurkus, braškes, o vakarais grodavome prie prekybos centro arba gatvėje lagaminėlį pasidėję. Kartą, pamenu, stovim centrinėj aikštėj, žiūriu, pro šalį Gintaras Tomkus iš „Vakarų Ekspreso“ eina. Fotoaparatą išsitraukė – blykst, blykst. Ir gėda, bet šeima juk turėjau pasirūpinti, dukrai Elinai tuomet buvo vos ketveri. Reikėjo kaip nors suktis... Grįžęs dainuodavau naktiniuose baruose, kavinėse – penkiolika metų didelės scenos nemačiau. Įdomi savijauta... Buvęs bent kiek populiarus, žmogus nebegali be jos! Anksčiau ar vėliau tai pasidaro aišku.
Ar tuo metu apie verslą negalvojote? Ne vienas juk tokį kelią ir pasirinko?
Verslui reikėjo pradinio kapitalo, o aš jo neturėjau. „Birutėje“ uždirbau fantastiškus pinigus – po 500 rublių per mėnesį, bet kažkur jie dingo. Dukra šoko „Žuvėdroje“: bateliai klasikiniams šokiams, bateliai Lotynų Amerikos šokiams, stručių plunksnos suknelėms, benzinas kelionėms iš Palangos į Klaipėdą... Vienintelis daiktas, kurį anuomet įsigijau, buvo septintukas. Geriausias automobilis – tokiais Kauno „daktarai“ po Palangą važinėjo.
Teko ir mokykloje padirbėti. Vienoje rusų vaikus mokiau lietuvių kalbos. Visai neblogai sekėsi! Kantrybės užteko metams. Atlyginimas – juokingas, o darbo daug, jei tikrai pamokoms ruošiesi.
Ir todėl nusprendėte grįžti į sceną?
Tai – įdomi istorija. Vieną vakarą į „Dituvos“ kavinę, kurioje grojau, atėjo moteris. Per pertrauką prisėdo: „Edmundai, ką čia veikiate? Norite, aš jums koncertą suorganizuosiu?“ „Kas mane prisimena? Kas ateis į tuos koncertus?“ – numojau ranka. O ji neatlyžo: „Taigi Kučinskas, „Meilės laiptai“!“ Po truputį įtikino. Velniškai įdomi moteris! Iš pradžių nesupratau, ko jai iš manęs reikia. Pasirodo, ji irgi scenoje norėtų būti. Verslininkė, turinti menininkės gyslelę. Sako: „Leisk man koncertus vesti, scenoje aš gyvenu!“ Suorganizavo koncertus, sumokėjo už autobusą, viešbučius. Metus kartu važinėjome. Būdavo koncertų, kai salėje sėdėdavo po septynis žmones. Aš nepraradau nieko, dar kokią kasetę parduodavau, o ji, žinoma, liko minuse.
Po tų koncertų ji dingo kaip į vandenį. Tik pasakė: „Dabar kapstykis pats!“ Esu žiauriai jai dėkingas, kad anuomet pakišo kablį man po užpakaliu. Parengiau naują programą, įrašiau naują albumą ir prisiekiau sau, kad ateis toks laikas, kai visi bus man po kojomis. Trejus metus variau į kiaurą maišą, o vieną dieną – sprogimas. Skambina Utenos kultūros namų, į kuriuos per vargus įsiprašiau, direktorius ir sako: „Kodėl tiek mažai bilietų atsiuntėt? Visus pardavėm!“ Salė buvo pilnutėlė!
Deimantinis laikas prasidėjo nuo 2000-ųjų. Panevėžyje trys koncertai, visas dienas daugiau nei 600 žmonių, Kauno „Girstutyje“ per savaitgalį penki anšlagai. Važinėdavome dviese su operatoriumi. Jo garso aparatūra, mano autobusiukas ir scena. Pasistatydavau dvejus vargonus, du akordeonus, pats dainuodavau, pats grodavau. Ir jaučiau, kad žmonėms trūksta nuoširdžių, paprastų, romantiškų, už širdies griebiančių dainų.
O paskui tos dainos persikėlė į televiziją?
Pamenu, su kokiais vargais įkalbėjau LTV nufilmuoti mano muzikos klipą! Išėjo toks tamsus, bet per pageidavimų koncertą jį parodė. LNK televizija pasiūlė tarp serialų perskaityti jų parašytus tekstus: „Kaip jums atrodo, kodėl donas Karlas paliko Chosė Mariją?“ Po kurio laiko paaiškėjo, kad intarpai pritraukia žiūrovų. Ir reklamos atsirado – tai kečupą kokį reklamuoja, tai vaistus nuo menopauzės. Sakau: „Nieko nebus, mokėkit man daugiau!“
Kitą sezoną atėjo geresnis pasiūlymas. „Penktadienio muzikos šou“ buvo man tinkanti laida, o ir honorarų nėra ko lyginti. Tik štai per tą televiziją kūrybą apleidau. O gal – tiesiog teisinuosi? Draugai juokdavosi: „Tu visur esi. Atrodo, lygintuvą įsijungsi, tave pamatysi, šaldytuvą atidarysi – irgi ten tu.“
Tikriausiai pats nuo to pavargote?
Nei pavargsti, nei ką! Pripažinimas yra malonus. Tik tam tikrais atvejais nesinori, kad tave pamatytų... Aš nemoku valdytis, esu labai ekspresyvus ir emocionalus. Tiesą sakant, kartais – tikras chamas. Jei matau, kad žmogus peržengia ribas, galiu taip jam rėžti, kad visą gyvenimą atsimins. O paskui gailiuosi... Kartą kilo toks bjaurus buitinis konfliktas. Atsipeikėjau, kai pagyvenęs žmogus ištarė: „Edmundai! Mes juk klausėmės jūsų dainų...“ Susilenkęs nukiūtinau it zuikis nuo vilko.
Suprantu, tais deimantiniais laikais nemažai uždirbote. Jachtą nusipirkote? Namą pasistatėte?
Jachtos neturiu, bet namų – keletą. Džiaugiuosi, kad pinigų neišvaisčiau, dabar nesijaučiu plikas, basas.
Visi turtai liks dukrai Elinai?
Ir anūkams! Turiu juos du. Tačiau apie asmeninius dalykus niekuomet nepasakoju. Viešas pasaulis – toks šlykštus, geriau tegu niekas nemato, nežino, kaip gyvename...
Tačiau gandų juk sklinda...
Iš kitų lūpų – tegu. Niekada nesuprasiu kolegų, kurie apie savo ir kitų žmonių gyvenimus postringauja populiariose televizijos laidose. Esu tikras: tokie tauškalai populiarumo neprideda.
Paskutinis apie jus girdėtas gandas – kad vėl esate svajonių jaunikis!
Na, na, nebent senelis! Nieko panašaus! Mano gyvenime jokių pokyčių nėra įvykę.
Esu girdėjusi, kad „Nerijos“ laikais vyrukai muzikantai merginas į savo viešbučių kambarius kontrabosų dėkluose įsinešdavę...
Per gastroles patyrėme, kad didžiausi viršininkai viešbučiuose būdavo budėtojai ir valytojos. Tikri dorovės sergėtojai! Bet merginų atsivesdavome – ir kodėl ne? Juk visi jauni bachūrai, populiarūs, eilės rikiuodavosi. Koks turėtum būti krištolinis, kai po koncerto prie tarnybinio įėjimo rikiuojasi tabūnas gerbėjų? Kokio tik nori stiliaus – rinkis! Ir viena vakarienę pagaminusi, ir kita balių suruošusi. Kuris atsilaikys?
Edmundai, tebeturite savo koncertinius kostiumus ir skrybėles, kurios vienu metu buvo jūsų vizitinė kortelė?
Turiu. Gal kada prireiks, negi mesi?! Į švarkelius senus dar įlendu, nors labai dietų laikytis nesistengiu. Pajudu, dviračiu pavažinėju, tinklinį prie jūros pažaidžiu. Na, gal kokius keturis kilogramus ir reikėtų numesti.
Betgi charizma nuo jų nepriklauso?
Ją arba tu turi arba ne. Mažai kas turi, pirštais tokius gali suskaičiuoti.
O jūs?
Jei mane dar kviečia koncertuoti, vadinasi, esu reikalingas. Savaitgaliai visi užimti, paprastomis dienomis vasarą nesigėdiju ir Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, padainuoti. Kodėl nenuvažiavus ir nepasiėmus tūkstančio? Jei kam gėda, tegu neima, o aš anūkams atiduosiu. Pamenate, pasakojau apie moterį, kuri mane po penkiolikos metų išvilko į sceną? Deimantiniu laiku, kai jau buvau beimąs riesti nosį, ji vėl atsirado. Prieš keletą metų daviau vieną kvailą interviu, jame papasakojau, kad būnu naktiniuose klubuose. Ir ką manot? Gaunu jos laišką: „Kaip gali švaistyti tai, ką kruvinu prakaitu uždirbai? Gal per gerai gyveni? Pamiršai, kiek tau metų?“ Laiške ji ne tik klausimus surašė, bet ir anų koncertų sąmatą. Jei toks turtingas – susimokėk. Pervedžiau jai tuos du tūkstančius, o man – vėl spyris į užpakalį...
Atrodo, lyg ir visko turite, dėl rytojaus nesukate galvos. Nesinori visam laikui užtrenkti pramogų pasaulio durų?
Aišku, norisi, mielai tai padaryčiau, jei pinigai kasdien kapsėtų į sąskaitą. Vaikščiočiau sau su anūke už rankų susiėmęs. Rašyčiau dainas, kai mūza atskrenda, nors ja ir netikiu... Niekur neskubėčiau ir viską, ką darau, daryčiau tik savo malonumui.