Eduardo Gimenezas – apie tango pamokoje gimusią meilę Monikai ir pirmą jų kelionę į Argentiną
Tango – meilės ir aistros šokis, kurį kaip niekas kitas gerai išmano šokėjas, muzikantas Eduaro Šlekys Gimenezas (51). Taip šokio žingsneliu eidamas per gyvenimą, jis sutiko savo mylimąją šokių mokytoją Moniką Parniauskaitę (29), kuri užsukusi į jo tango pamoką užbūrė neapsakomu nuoširdumu ir jautrumu. Pora kartu skaičiuoja jau antrus su puse metų, per kuriuos netrūko pačių gražiausių akimirkų. Viena tokių – kelionė į Argentiną pas Eduardo artimuosius, kurie Moniką iškart priėmė kaip savo šeimą.
Tačiau apie viską nuo pradžių, nes pradžia – išties romantiška, kaip ir visa likusi įsimylėjėlių istorija, kuria Eduardo Šlekys Gimenezas sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
Eduardo, daug metų mokote aistringo tango šokio paslapčių, tačiau ar nėra lengva pasimesti – tai tik judesiai, ar jausmas?
Šokis gali būti atrakcija ir nieko daugiau, tačiau išties gali susipainioti. Man taip yra nutikę ne kartą. Tačiau visą tai galima lengvai patikrinti – šokiui pasibaigus, prasideda gyvenimas, o tada pasirodo ir tikrieji jausmai.
O kaip buvo su Monika?
Kai pradėjome šokti su Monika, pajutau tarp mūsų chemiją. Tai buvo daugiau nei šokis. Pradėjome šokti vis daugiau, o tuo pačiu pradėjome bendrauti ir vienas kitą pažinti. Viskas vyko lėtai, bet tvirtai, kol apsigyvenome kartu. O tada galiausiai įsitikinau, kad tai yra mano žmogus...
Kaip tik tuo metu prasidėjo karantinas, todėl kartu buvome ištisas paras. Kol kitos poros skyrėsi, mūsų santykiai tik sutvirtėjo. Nors buvo ir liūdnų dienų ar sunkių savaičių, visada žinojome, kad tai praeis ir tai mus vedė į priekį. Veda ir iki šiol.
Monika – šokių mokytoja, tačiau ne tik išlavinti kūno judesiai turėjo pavergti jūsų širdį. Kuo labiausiai ji jus sužavėjo?
Ji labai stipri ir jautri viename. Mane tai užbūrė labiausiai. O dabar mane ji ir toliau žavi nuolatiniu palaikymu, tvirtu nusiteikimu būti kartu ir eiti į priekį. Jausti tai man yra labai svarbu.
Tačiau negaliu nepagirti ir jos artistiškumo bei talento šokti. Ji nuostabi. Monika yra šiuolaikinių šokių mokytoja, ir nors nesu jų ekspertas, labai žaviuosi tuo, ką ji daro. Turiu iš jos ko pasimokyti (šypsosi).
Akivaizdu, kad kartu su Monika jus sieja stiprūs jausmai. Vasario pradžioje mylimą moterį pristatėte savo šeimai Argentinoje. Tikriausiai tai buvo jausmų karuselė – artimuosius aplankėte po penkerių metų pertraukos, o dar ir ne vienas.
Pirmiausia vykau į Urugvajų, o vėliau Argentinoje prie manęs prisijungė Monika. Bet jausmų išties netrūko. Pamatęs pasenusią mamą, tetas, dėdės, pusbrolius ir pusseseres, savęs paklausiau – kur buvai visą tą laiką? Atsirado ir kaltės jausmas, kad galėjau būti kartu bei apmaudas, kad visiškai pasinėriau į savo gyvenimą ir jį atskyriau nuo savosios šeimos.
Mano 82-ejų mama dabar jau yra senelių namuose. Jai yra senatvinė dimensija, ji maišo vaikus, žmones... Tačiau kai atvykau, ačiū Dievui, mama mane atpažino. Per penkias minutes su manimi pasisveikino tris kartus! Ir nors buvo liūdna matyti pasenusią mamą, džiaugiausi jos begaline meile. Kol lankiau ją, ji vis kartojo, kaip mane myli... Tik geri žodžiai, jokių priekaištų.
Visgi, savo šeimą pradžiuginote dvigubu vizitu – kaip jie pasitiko Moniką?
Kaip šeimos narį! Neįmanoma žodžiais apsakyti lotynų amerikiečių meilės saviems ir svetimiems, jų šilumą reikia patirti. Čia žmonės turi be galo daug emocijų ir yra ypatingai rūpestingi. Gal kartais per daug (šypsosi). Ar pagalvė patogi, ar dantų pastą tinkama, ar gerai miegojai ir t.t. Ne kartą turėjau sakyti savo sesei: „Myrian, užteks, viskas gerai“.
Bet tokia ne tik mano šeima, kur čia benueisi – bare, taksi ar parduotuvėje – visi žmonės iš savęs atiduoda geriausia, neprašydami gauti atgal.
Tai užbūrė ir Moniką. Ji norėjo čia pasilikti gyventi! Mūsų viešnagės metu ji labai rimtai pradėjo kalbėti, kad norėtų gyventi Buenos Aires.
Tokiai minčiai nepritarėte?
Būtų gerai gyventi Argentinoje su europietiškais atlyginimais. Šios šalies žmonėms pragyventi yra tikrai labai sunku. Palyginus Argentiną ir Lietuvą, jiems uždirbti tiek pinigų būtų didžiausia šventė. Lietuviai labai gerai gyvena, tačiau to neįvertina...
Na, ir šiaip. Atostogos yra atostogos. Žmonės nuostabūs, dėmesys, viskas gražu, kainos geros. Tai tarsi sapnas, bet reikia sugrįžti į realybė. O realybė yra Lietuva – čia mano namai.
Lietuvoje jūsų laukia ir paauglė dukra Upė. O kaip ji reagavo į jūsų naują mylimąją?
Nors jai Monika tikrai patinka ir sako, kas viskas gerai, jaučiu, kad galėčiau dukrai skirti daugiau laiko. Džiaugiuosi, nes ir pati Upė nėra paskendusi savo pasaulyje, rodo iniciatyvą ir norą bendrauti. Štai visai neseniai ji man sako: „Tėti, varom į kiną!“.
Esate be galo atviras iš šiltas žmogus. Tikiu, kad santykiuose atvirumas yra pamatinė vertybė, tačiau kas dar poroje jums yra svarbiausia?
Sakyčiau, ištikimybė ir šimtaprocentinis palaikymas net ir suklydus. O be viso to – tikras, o ne paviršutiniškas buvimas kartu. Kai būni ne tik tada, kai tau yra gerai. Būni tada, kai ir liūdna, sunku, kai prasideda tikri gyvenimo išbandymai.
Fotogalerija:
+9