Į mokyklą nutapnoji saulės įkaitintu taku, per pamokas gali akis įremti į vandenyną – ramų ošimą kartais keičia galinga bangų mūša į olas. Jei užsisvajoji – tą svajonę nutempia pro šalį plaukiantis laivas. Štai taip vaikai mokosi Tarptautinėje Baltijos mokykloje Tenerifėje – ją prieš porą metų įkūrė edukologė Irma Liubertienė (40).
Jūsų mokykloje mokosi vaikai, kurių tėvai turi galimybę kelis mėnesius praleisti amžinos vasaros saloje. Regis, koks ten mokymasis patekus į atostogų atmosferą...
Stovyklos pojūtis jaučiamas – pamokos dažnai vyksta lauke, dviejose terasose ir vidaus kieme, vaikai jaučiasi atsipalaidavę, tad mokytis kaip tik tampa efektyviau nei įprastai. Mano pačios sūnus dvylikametis Petras stebisi, kad Tenerifės mokykloje per 45 minutes padaro tiek daug. Pamokos mokykloje vyksta nuo 9 iki 15 valandos, vaikai neria į įvairius projektus, kuriuose paplūdimio malonumų nėra (šypsosi). Nebent tądien rengiame kokį žygį pakrante iki gretimo miestelio ar kitas išvykas.
Mūsų mokykla turi lituanistinės mokyklos Ispanijoje statusą, veikia pagal nacionalinę lietuvišką programą, ją įgyvendiname remdamiesi pozityvaus ugdymo filosofija, praturtiname kalbomis ir įvairia projektų veikla. Dar iki vaikui atvykstant bendraujame su jo valstybine ar privačia mokykla, tad jau nemažai žinome apie naują mokinį, su kokiais vadovėliais ir pratybomis jis dirba. Tenerifėje jis tiesiog tęsia įprastą mokymąsi ir papildomai mokosi ispanų kalbos, turi galimybę pažinti vietos kultūrą, istoriją, papročius.
Kaip reaguoja mokyklų vadovai? Juk reikia įdėti pastangų išruošiant vaiką.
Gal nustebsite, tačiau yra daug norinčių bendradarbiauti. Štai Vasario 16-ąją virtualiai šventėme kartu su viena mokykla Lietuvoje – giedojome himną, žiūrėjome jų spektaklį. Abiem pusėms buvo daug džiaugsmo. Yra mokyklų, kurios suvokia globalaus švietimo naudą, nori suprasti, kaip sekasi mokiniams mokytis nuotoliniu būdu. Mokykloms būna neįprasta tik pirmą kartą susidūrus, bet kai pamato iš Tenerifės grįžusio vaiko pažangą, sustiprėjusią jo savivertę, sulaukiu puikių atsiliepimų. Štai privačios mokyklos galėtų sakyti, kad esame jų konkurentai, tačiau vaikus noriai išleidžia. 80 procentų mūsų mokinių ir kitais metais – tie patys.
Pradinės klasės yra viena, o kaip pas jus mokosi paaugliai? Ar tai įmanoma?
Bijojau, nes vyresnės klasės – jau labai rimta. Tačiau turėjome aštuntokę, penktokų, septintokų. Dėl vieno kito mokinio tiek specialistų Tenerifėje turėti būtų sudėtinga, tad talkina mokyklos partneriai Lietuvoje, reikiamo dalyko mokytojas veda pamokas internetu. Vyresniems vaikams patinka patiems valdyti mokymosi procesą – kai pamoka vedama tau vienam, visai kita atsakomybė. Visiems mokiniams praverčia savarankiškumo ugdymas: iš pradžių mano pačios sūnus verkšleno, kad Tenerifės mokykloje daug ką reikia susirasti, susigaudyti pačiam. Iš pradžių tokia atsakomybė slegia, tad būtinai kalbuosi su tėvais, kad saulėtoje saloje laukia ne tik malonumai, bet ir savarankiškumo pareikalausiantis ugdymosi procesas.
Norinčių dirbti jūsų mokykloje – didžiulė eilė?
Ilgam išvažiuoti iš namų nėra paprasta. Bet dveji treji metai – puikus laikas atitrūkti nuo įprastos aplinkos, ypač mokytojams. Mokslo įrodyta, kad naujoje aplinkoje smegenys veikia intensyviau, grįžus namo atrodo, kad kurį laiką viskas sustoja. Vieni mūsų mokytojai atvyko dirbti iš Lietuvos, dalį radau vietos bendruomenėje: štai turėjome močiutę chemijos mokslo daktarę, o vienas programuotojas vedė informatikos pamokas. Nuolat čia gyvenanti mokytoja Dora, esanti ir direktorės pavaduotoja ugdymui, – puiki vaikų atstovė, subtiliai suvokia vaikų poreikius mokykloje. Dalyvaudama mokymo procese, pati dalį pamokų veda ispaniškai. Yra labai daug norinčių čia dirbti studentų, tad juos praktikai atidžiai atsirenkame.
Didysis mūsų komandos tikslas – sukurti mokyklą ne tik lietuviams, bet ir latviams, estams, lenkams. Gal esu idealistė, bet noriu vienyti mūsų tautas aplink Baltiją, o ir patį tarptautinės mokyklos modelį būtų galima išplėtoti labiau, nes kol kas pas mus daugiausia mokosi apie 50 vaikų. Vietos meras Emilio Navarro palaiko šią iniciatyvą, jiems savo savivaldybėje turėti tarptautinę mokyklą yra pridėtinė vertė.
Dabar švietimo sistema taip kritikuojama...
Geros sąlygos – tai ne mokykloje esanti įranga, o mokytojas, nes vaikas mokosi iš pavyzdžio, iš santykių. Mano idealus mokytojas, dėstęs lietuvių kalbą, buvo griežtas kaip kirvis, toli gražu ne pūkuotas, bet teisingas sau, aplinkai. Jis buvo geras savo dalyko, vaikų advokatas. Vaikus visais laikais sudomina autentiškas pedagogas, degantis vertybių prasme.
Kokie jūsų mokinių tėvai? Esu girdėjusi, kaip pasiturintys žmonės šokdina pedagogus...
Nežinau, kaip susiklostė, bet turime stiprią kultūringą bendruomenę. Mūsų mokyklos tėvai noriai prisideda prie ugdymo proceso – aktyviai dalyvauja užklasinėje veikloje, bendruose projektuose su vaikais, visuomet linkę padėti. Pasakoju ir pačiai skamba nerealistiškai, tačiau požiūris „aš visus jus čia išlaikau“ yra pasenęs ir neatitinka privačios mokyklos tikrovės.
Jei kada tėvai ir pyksta, tai išsigandę dėl vaikų, štai kodėl reikia, kad mokytojas būtų stiprus, o ne įgąsdintas, linkęs verčiau nusileisti, patylėti. Kaip mokytojas reaguos į besiplieskiantį konfliktą, taip santykis toliau ir rutuliosis. Konfliktų valdymas – tai visas mokslas, mokykla turėtų būti šviesulys, padedantis šeimoms spręsti įvairias situacijas. Juk ne visi yra išklausę mokymus, kaip būti nuostabiais tėvais.
Iš kur ta jūsų ramybė, net, sakyčiau, struktūriškas situacijų suvokimas? Kaip apskritai atsiradote pedagogikoje, ar jus tiesiog supakavo anyta – žinoma privačios mokyklos steigėja Tatjana Liubertienė?
Kai žmogus savo kelyje, jį tarsi dar kas stumteli. Į pedagogiką atėjau būdama virš trisdešimties metų – universitete man net sienos kvepėjo, nenusivyliau nė vienu dėstytoju. Iki tol Lietuvoje ir Danijoje įgijau du magistro diplomus – vadybos ir teisės. Dabar studijuoju edukologijos doktorantūroje. Dirbau Užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos departamente, ateitis atrodė aiški – išsvajota diplomatinė karjera. Bet visada šalia darbo turėjau ir projektų su vaikais. Vienas jų – Lyderystės akademija, stipriausius vyresniųjų klasių mokinius iš viso Vilniaus veždavau į Briuselį. Buvo tik laiko klausimas, kada atsirasiu mokykloje. Patirtis kaupėsi, norėjau ją panaudoti. Be to, prie projektų prisijungia kiti žmonės, ilgainiui procesas tampa tarsi jau nebe tavo vieno, negali visko mesti. Tad pažintis su vyro mama Tatjana Liubertiene buvo laiku ir vietoje. Iš pradžių mokykloje vesdavau ekonomikos, lyderystės pamokas vaikams, o dabar dirbu su mokytojais – vykdau socialinio emocinio ugdymo projektus. Tad galima sakyti, kad švietimas supakavo mus abi (juokiasi).
Koks jūsų santykis su anyta? Nes anytos ir marčios bendravimo stereotipas – nekoks.
Mūsų santykiai nuoširdūs, visada jaučiu jos palaikymą tiek šeimoje, tiek darbe. Be to, iš jos mokausi, nes ji tarsi intuityvusis švietimietis, mokytoja iš širdies. Tai iš jos mokiausi pagarbos mokytojui, Tatjana visada už jį. Tokio elgesio motyvas paprastas: jei mokytojas jaučiasi saugus ir gerbiamas, taip elgiasi ir su mokiniais.
Man patiko psichologės Aušros Kurienės mintis, kodėl vaikui svarbu emocinė aplinka mokykloje. Jei vaikui pasisekė gimti šiltoje, paprastoje, žmogiškoje šeimoje, kurioje jis gali būti savimi, tačiau to nerado atėjęs į mokyklą, – nieko tokio, išaugs geras žmogus. Tačiau tai beveik neįmanoma, jei tos šilumos jis neturi nei šeimoje, nei ugdymo įstaigoje. Štai kodėl taip svarbu puiki atmosfera mokykloje.
Kaip fiziškai kūrėte mokyklą – greičiausiai reikėjo pirkti suolus, lentas, dažyti sienas?
Sudėtinga, ypač kai pradedi kitoje šalyje. Padėjo bendruomenė, mokinių tėvai, mokytojai. Mano vyras susuko suolus, sūnus ir dukra padėjo nudažyti sienas. Daug ką dariau pati, tvarkydavau mokyklą, norėjau, kad ji būtų itin švari. Įkalbėjau vyrą, kad iš Lietuvos į Tenerifę atvyktų automobiliu – taip galėjo atvežti man knygų, vadovėlių, plakatų, svarbiausia – įrėmintą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Viską atsisiųsti į salą – sudėtingas procesas.
Kaip gyvenimas kitoje šalyje veikia šeimą, poros tarpusavio santykius?
Daug kas juos veikia... Aplinkiniai stebisi mūsų su vyru santykiais, nes būna periodų, kai atskirai gyvename po kelis mėnesius – taip nutinka dėl darbų. Bet mūsų ryšys – dabar tikrai jau galiu pasakyti – toks, kad nėra baisu nei išvykti, nei likti vienam, nereikia šimtą kartų per dieną susiskambinti. Yra bendrystė, viena vertybinė kryptis. Manau, kad tam turėjo įtakos išjudėjimas iš rutinos. Pirmąsyk vykdama keliems mėnesiams į Tenerifę, jaudinausi, kaip paliksiu savo gėles. Dabar išmokome viską, ko reikia, susidėti į vieną kuprinę. Galimybė pagyventi kitoje vietoje keičia požiūrį į daugelį dalykų – tarsi nupurto sustabarėjusių nuostatų dulkes, išgrynina esminius dalykus, labiau justi pagarba vieno kitam, atvirumas, pagalba. Toks gyvenimo būdas suteikia esminio lengvumo ir sustiprina atsakomybės jausmą.
Tenerifė mūsų šeimai dovanojo naują pomėgį – laipioti uolomis. Tai nėra taip sudėtinga ir baisu, kaip maniau. Smagu stebėti brandaus amžiaus poras, kaip jie vienas kitą palaiko. Mat vienas to daryti negali, šiame sporte reikia partnerio ir besąlygiško pasitikėjimo. Reikia antro žmogaus, kuris ne šiaip laiko virvę, o stebi lipantį ir, kai reikia, virvę atpalaiduoja ar įtempia. Jei per daug įtempsi – kaip ir gyvenime – kitas negalės atsispirti, jei per daug atleisi, suteiksi daugiau laisvės – partneris gali kristi ir nebus į ką įsikibti. Tad stebi itin atidžiai, nes net jei kitas šauks, iš aukštai negirdėsi. Puiki gyvenimo metafora (šypsosi).
Kuo jus labiausiai žavi gyvenimas saloje?
Nuostabu, kad iš bet kur gali matyti horizontą, sako, kasdien į jį įremiantys akis neserga depresija. Lietuvoje pasigendu papajų, nors pirmąsyk paragavus nepatiko. Tenerifėje jas valgau kasdien, vietiniai jas augina, kaip mes – bulves. Nuostabu, kad saloje beveik nereikia drabužių. Kas kartą nusivežu kosmetikos, bet kosmetinė lieka neatsegta. Sulig pirma diena nieko nebesinori tepti ant veido, tampi kažkoks pats sau gražus. Gal taip yra todėl, kad natūralus gamtos grožis visa užgožia, jo neapšoksi – aplinkoje nematyti pasidažiusių moterų.
Draugai sako pavydintys man kabineto, pro kurio langus matyti vandenynas. Bet štai kaip tik mano kabinetas yra be langų – geriausias pastato vietas palikau klasėms. Tačiau man taip patinka – visiškai pasineriu į darbą.
Nekirba nerimas, kad nusėdote tik Tenerifėje – gal norėtųsi ir kitur pagyventi?
Tik naršyk salą, juk pakilus į Teidę galima rasti net sniego! Kartais vykstame automobiliu per Europą, tai ilgas kelias daugiau kaip 6000 kilometrų sausuma ir vandenynu – štai šiemet aplėkėme mokslo muziejus Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje, Čekijoje. Ir vis tiek man svarbu namai, o tai Lietuva ir visa, kas su ja susiję. Pastebiu, kad svetur palanku ugdyti pilietiškumą. Vaikai mielai mokosi eilėraščių, kuriais apdainuojamas Lietuvos grožis, noriai mini lietuviškas šventes, rengiasi tautinius kostiumus. Žinau, kad jei tektų Tenerifėje gyventi be galimybės grįžti į Lietuvą, akimirksniu viskas taptų nebemiela.