„Šauksmas“, „Neviltis“, „Melancholija“, „Pragaras“ – taip vadinasi jo paveikslai. Optimistas turbūt rinktųsi kitas temas. Edvardas MUNCHAS (1863–1944) neslėpė, kad jo kūrybą stimuliuoja stresas, negalavimai, baimės, bet bijojo tapti laimingas, ką nors keisti.
GENAI. Munchas buvo dažnas klinikų svečias, kamuojamas ligų ir panikos priepuolių. Bet jam pasisekė, jis gyveno ilgai, buvo darbingas, talentingas, atsparus šeimos karmai. O šioji buvo prasta. Tapytojo senelis susilaukė dvidešimties vaikų, kurie arba mirė, arba buvo paliegę. Tapytojo mama Laura Bjølstad sirgo džiova, mirė vos trisdešimties, bet spėjo pagimdyti penkis vaikus. Visi jie sirgo plaučių ligomis ir turėjo psichikos problemų. Tai neturėtų stebinti, nes augo su tėvu, o ponas Christianas Munchas, beje, medikas, taip gedėjo žmonos, kad tapo religiniu fanatiku. Mažyliai augo gąsdinami rykštėmis ir pragaru. Net kai tėvas būdavo linksmas, vaikams skaitydavo ne pasakas, o Edgaro Allano Poe siaubo apsakymus.